1969 m. spalio 29 d. vakare pirmą kartą žmonijos istorijoje buvo perduotas pranešimas iš vieno kompiuterio į kitą. Pranešimą sudarė vienintelis žodis „login“ (liet. – „prisijungti“), tačiau šis įvykis tapo naujos eros pradžia.

Kam reikalinga cenzūra?

Per daugiau negu keturis dešimtmečius internetas tapo įrankiu, išplėtusiu mūsų protinius ir socialinius gebėjimus: bet kada ir bet kur galime pasiekti visas žmonijos sukauptas žinias, bendraudami socialiniuose tinkluose atsidūrėme daug arčiau vienas kito, viena žinutė gali akimirksniu apskrieti milijonus žmonių visame pasaulyje ir neatpažįstamai pakeisti įvykių eigą.

Internetas – tai sistema, sujungianti daugybę mažesnių tinklų, priklausančių valstybėms, įmonėms, organizacijoms, namų ūkiams, į vieną didelį darinį. Jis neturi centralizuoto valdymo mechanizmo, bendrų naudojimosi taisyklių, bendros technologijos – kiekvienas mažesnių tinklų valdytojų nustato savo taisykles. Internetas yra žmonijos bendro darbo sukurtas stebuklas, ir galvos skausmas tiems, kas nenori susitaikyti su bet kokia kritika, alternatyvios nuomonės, pasaulėžiūros ar gyvenimo būdo egzistavimu.

Šiandien pasaulyje yra daugiau negu du milijardai interneto vartotojų, turinčių galimybę gauti ir įkelti informaciją pasauliniame tinkle. Dėl to įkeliamo turinio pobūdis labai įvairus, o internetas tapo platforma dalytis autoriaus teisėmis apribotu turiniu, pornografija ir kitokio pobūdžio nelegalia ar nepageidautina informacija. Tai paskatino poreikį kontroliuoti turinį. Deja, niekas negali pasakyti, kokio dydžio yra internetas, kur jis prasideda ir baigiasi. Dėl to kontroliuojama tai, kokią informaciją interneto vartotojai pasiekia, o ne įkelia.

Įvairios organizacijos, įmonės ir įstaigos visame pasaulyje naudoja technologijas, leidžiančias apriboti vidinių vartotojų pasiekiamą turinį, ir taip išvengia bereikalingo išteklių ir darbo laiko švaistymo, įstatymams galbūt prieštaraujančios veiklos. Panašiai elgiasi ir valstybės, kurios rūpinasi, kad jų piliečiai būdami valstybės teritorijoje nepasiektų toje valstybėje draudžiamo turinio arba tiesiog negautų abejones valdžios sprendimais keliančios informacijos, nepradėtų slaptai organizuoti visuomeninių neramumų ir revoliucijų. Po 2011 m. Arabų pavasario, kai Tunise ir Egipte įvykusios revoliucijos buvo organizuojamos ir viešinamos „Facebook“, „Youtube“ panašiomis priemonėmis, nerimas dėl interneto teikiamų galimybių dar labiau sustiprėjo.

Viena karščiausių diskusijų temų ir priežasčių riboti interneto naudojimą yra autoriaus teisės. Naujausias bandymo apsaugoti autoriaus teises pavyzdžių yra ACTA – prekybos susitarimas dėl kovos su klastojimu. Iš vienos pusės, šis susitarimas padėtų kovoti su piratavimu, iš kitos pusės, tai būtų stiprus postūmis visuotinės interneto cenzūros link, nes leistų įvairioms institucijoms pilnai stebėti žmonių veiklą internete. Visuomenės reakcija į šio susitarimo atsiradimą aiškiai parodė bendrą nuomonę – jam aktyviai priešinamasi visame pasaulyje.

Kaip tai veikia?

Anot organizacijos „Reporteriai be sienų“, kovojančios už žiniasklaidos ir informacijos laisvę visame pasaulyje, šiuo metu bent 26 šalys daugiau ar mažiau kontroliuoja interneto vartotojų pasiekiamą turinį.

Turintys internete cenzūruojamas daugeliu būdu, pavyzdžiui, blokuojant konkrečius tinklalapius arba vertinant bandomą pasiekti informaciją pagal įvairius kriterijus, tarkime, tam tikrų raktažodžių pasikartojimą. Šis metodas įprastas daugumoje internetą cenzūruojančių šalių ir įvairiose organizacijose – verslo įmonėse, įstaigose. Turkija yra užblokavusi prieigą prie svetainės „Youtube“ dėl prieš kelerius metus joje pasirodžiusio turinio, įžeidžiančio šalies įkūrėją. Kartais tiesiog reikiamu momentu atjungiama įranga, kurią naudodama konkreti organizacija, vietovė ar šalis gauna prieigą prie interneto. Šis paprastas ir efektyvus metodas buvo panaudotas per 2011–2012 m. Egipto revoliuciją siekiant sustabdyti tolesnį neramumų plitimą šalyje.

Vienas ryškiausių pavyzdžių yra Kinija, teikianti ypač didelį dėmesį interneto cenzūrai. Visas vartotojų internetu pasiekiamas turinys šioje šalyje yra filtruojamas, tiek blokuojant nepageidaujamus puslapius (tokius kaip „Facebook“), tiek ir vertinant visą turinį pagal tam tikrus raktažodžius. Kinija yra sukūrusi ir įstatymų bazę, pagal kurią valdžia gali griežtai bausti visus taisyklių pažeidėjus. Kaip pasakė Johnas Gilmore'as, vienas pagrindinių pasaulyje skaitmeninių teisių gynėjas, „tinklas interpretuoja cenzūrą kaip pažeidimą ir ją apeina“. Dėl to Kinijai nėra lengva įgyvendinti tokią cenzūrą, žmonės atranda vis naujų metodų apribojimams apeiti.

Pasipriešinimo bangos

Pasaulyje egzistuoja ne viena organizacija, kovojanti su interneto cenzūra. Dalis jų informuoja pasaulį apie tokius reiškinius, tarkime, „OpenNet Initiative“. Tačiau yra organizacijų, kurios dirba kurdamos įrankius cenzūrai apeiti.

Pavyzdžiui, „The Freenet Project“ (liet. – „Laisvo tinklo projektas“) vysto sistemą, kuria vartotojai susiejami į slaptą tinklą. Visa informacija, pasiekiama per „Freenet“, atskirais gabalais laikoma skirtinguose vartotojų kompiuteriuose ir pasiekiama per vadinamuosius kriptuotus kanalus. „Freenet“ taip pat turi savo slaptų svetainių, forumų ir pokalbių kambarių sistemas. Šia priemone naudojasi milijonai žmonių visame pasaulyje, įskaitant ir šalis, kuriose aktyvi interneto cenzūra.

Šių metų įvykiai, kai visame pasaulyje vyko protestai prieš ACTA susitarimo ratifikavimą, parodė, kad žmonija nenusiteikusi atsisakyti savo teisių į informaciją. Dėl to visada išliks pasipriešinimas bet kokiam ribojimui ir cenzūrai.

Draudimai skatina domėtis

Visi, kas cenzūruoja internetą, šiuo metu pralaimi kovą – kiekvienas naujas būdas blokuoti turinį paskatina kelių naujų apėjimo metodų atsiradimą. Atsiranda naujų organizacijų ir judėjimų, besipriešinančių bet kokiems bandymams apriboti žmonių teises į informaciją.

Be to, draudimai tik skatina žmones domėtis. Norint išspręsti nusikalstamumo ir nepageidaujamo turinio internete problemą, reikia naikinti priežastis, dėl kurių visa tai atsiranda, – šviesti visuomenę, mokyti žmones atsakingai naudotis informacija ir ją kurti, vystyti jų gebėjimus atsirinkti turinį ir laiku identifikuoti galimas grėsmes.

Informacija – tai didžiausias turtas ir galia, kurią turi žmonija. Kas sugebėtų visiškai ją valdyti – kontroliuotų visą pasaulį. Dėl to kiekvieno iš mūsų pareiga – išsaugoti savo teisę į informaciją ir priešintis siekiams cenzūruoti internetą.