Padėtis seniausias tradicijas turinčioje šalies krepšinio komandoje, atrodo, nepaliko abejingo nė vieno sporto aistruolio. Užvirus anaiptol ne sportiškoms aistroms komandos gerbėjai suskubo burtis į "Žalgirį" palaikančias socialinių tinklalapių grupes, organizuoti protesto akcijas.

Neabejotina, kad aukščiausią galimą konflikto viršūnę pasiekęs incidentas "Žalgiryje" turės didelę įtaką ir tolesniam Lietuvos sporto gyvenimui. Galbūt kai kuriuos turtingus aistruolius paskatins sirgti už mėgstamą sporto šaką ne vien sėdint VIP ložėse, bet ir skiriant daugiau finansinės paramos. Galbūt koreguos tipines žaidėjų ir trenerių sutartis, į kurias bus įrašomas punktas apie griežtas kompetencijos ribas, teises ir pareigas. Tačiau akivaizdu, kad klubo savininko ir trenerio konfliktas apnuogino problemą, kuri aktuali ne vien sporto pasauliui. Tai – garbės ir orumo klausimas.

Paraginti iš šalies labai smarkiai giname tautinių ar seksualinių mažumų, moterų, vaikų teises. Giname aukščiausiu lygiu, priimdami atskirus įstatymus, rengdami šventes ar leisdami žygiuoti saugomiems it kokioms jos didenybėms. Tuo pat metu lengva ranka galime pastumti žmogų, sunaikinti žodžiais – ne kaip teisės aktų ginamą objektą, bet kaip gyvą būtybę, turinčią širdį, protą, garbę ir orumą. Taip elgdamiesi tiesiog parodome, kad nesuprantame nieko, kas pasakyta apie žmogaus teises, nes jos teigia: kiekvienas žmogus privalo būti vertinamas, gerbiamas ir pripažįstamas ne dėl kokios nors priežasties (nuopelnų, išskirtinių savybių ar subjektyvių simpatijų), bet vien tik dėl paties fakto, kad jis yra žmogus.

"Tamsta esate kvailys", – pykdavosi tarpukario inteligentai. Šiandien leksika kiek kitokia. Buvęs vienas iš trijų svarbiausių valstybės vadovų nesivargina rinkti žodžių kalbėdamas apie aukščiausią postą užimantį žmogų ir nemato nieko bloga – net pasišaipo, kad atsiprašytų, jei šalies vadovė būtų įsižeidusi. Didmiesčio vicemeras apie seksualines mažumas kalba žodžiais, kurių cituoti nedrįsta nė vienas garbingas leidinys. Bendrovės "Ž" savininkas savo samdytam darbuotojui viešai meta kaltinimus darant nusikaltimą ir nemato nieko bloga, neatsiprašo net dėl viso pikto.

Ir visa tai – vaizdeliai iš žmonių, save vadinančių Lietuvos elitu, gyvenimo.

Panašiai elgėsi ir nepriklausoma Lietuvos žiniasklaida, kai dar tik ropojo mūvėdama šliaužtinukus. Tačiau byloms dėl įžeisto orumo tapus kasdienybe, galų gale – subrendus pačiai žiniasklaidai, kalbėti ir rašyti taip, kad, kritikuodamas Vardenio Pavardenio veiksmus, neįžeistum jo kaip vyro, tėvo, X tautybės atstovo, tapo kiekvieno žurnalisto garbės reikalu. Tiesa, dabar vėl daugėja žurnalistais pasivadinusių asmenų, kurie leidžia sau teisti ir viešai kaltinti.

Ar yra vilties, kad Lietuvos elitas, per du dešimtmečius jau išmokęs derinti prie kostiumo kojines, atmintinai cituojantis Konstitucijos straipsnius, suvoks, jog ir elgtis privalo garbingai? Gal šią normą įskiepytų virtinė teismo procesų, kuriuose, it XIX a. aristokratai, dvikovose įskaudintieji gintų savo garbę ir orumą. Tik jei inteligencija ir elitiškumas – ne tikras, o pirktas už vieną kitą milijoną grynaisiais ar kvailokus juokelius iš televizijos ekrano, vargiai pagelbės ir teismų virtinė. Teks palaukti, kol elitas išaugs šliaužtinukus. Tikėkimės, kad neprognozuojamos JŲ paauglystės tarpsnį MŪSŲ orumas ištvers ne itin skausmingai.