Viduramžių teologas Dunsas Scotus – vienas iškiliausių visų laikų mąstytojų, scholastas, kalbėjo apie būtį kaip bendrybės tarp Dievo ir žmogaus aspektą. Dievas ir žmogus – skirtingos kategorijos, bet būtis ne tik kad jas jungia: anot D.Scotus, būtis yra pirmiau tiek žmogaus, tiek ir Dievo.

Nevystykime šios įdomios ir dabarties humanistų plačiai bei giliai analizuojamos problematikos. Tačiau atsiremdami į D.Scotus hipotezę (su kuria aš nebūtinai sutinku, kai ji skamba taip agreguotai kaip šiame straipsnyje), vis dėlto galime prieiti savitą hipotezę apie tai, kas yra geriausias pastatas pasaulyje.

Taigi geriausias pastatas pasaulyje yra visi pastatai, nes jie susiję tolesniu ar artimesniu, tačiau vis tiek betarpišku tarpusavio ryšiu. Vokiškasis asketiškas modernizmas ir flambojantiška viduramžių gotikos architektūra yra ne tai, kad priešybės, kurias skiria daug laiko ir skirtingos kultūrinės priežastys, jų formų imperatyvai. Greičiau jas jungia sintezės tarp skirtingų meno rūšių archiktektūroje faktas ir tam tikras meninės kūrybos anonimiškumas arba kvazianonimiškumas kaip kolektyvinio proto apraiška.

Pamatysime Viktoro Petkaus vardu pavadintą pagrindinę mokyklą,  kuri dar 1939 m. pastatyta pagal raseiniškio architekto Adolfo Lukošaičio projektą. Tai moderniausias namas savo dvasia Raseinių mieste.

Spiečiaus protas veikia tiek gotikoje, tiek modernizme; jo reikės ir D.H.R.Spennenmanno ateities žmogiškam namui sukurti. Todėl visus pasaulio pastatus skiria formalūs aspektai: forma, formalusis formos kontekstas, bet jungia pats buvimas pastatu, tam tikras žmonijos kaip rūšies kultūrinio veiksmo civilizacijoje dėsningumas, vedantis mus prie vienovės su vienas kitu, gyvąja ir negyvąja aplinka, gal net kosmosu.

Tad teoriškai gražiausias, geriausias ar bet koks kitu teigiamiausiu epitetu apibūdintas namas yra kiekvienas namas, kai jis suprantamas priežastiniame santykyje su kitais namais pasaulyje ir lemiantis pasaulio sąrangą.

Be abejo, mes žinome, kad yra daug baisių namų, kurių nenorime matyti savo miestuose ar kaimuose, tačiau jų grožį irgi galima atskleisti per tuos pačius priežastinius ryšius. Todėl visada, kai lankome kokio nors kultūriškai turtingo miesto širdį, nepamirškime užsukti į kur kas nykesnes pramonės ar verslo zonas, nes šie aspektai susiję priežastiniu ryšiu.

Tačiau grįžkime prie namo gerumo kaip architektūros grožio. Ar gali gražiausias pasaulio namas būti, pvz., Raseiniuose? Kaip pats sau, tai tikriausiai ne, bet kaip vertinga visumos dalis – taip. Bauhauzo estetika kaip etalonas reiškėsi mokymo pastatų architektūroje. Bauhauzo mokyklos kompleksas Desau mieste yra tam tikras modernybės dvasią įkūnijantis namas, kurio genialumas – ne tik forma ar funkcijų sujungimas, bet veikiau modernistinio mikrokosmoso kaip pavyzdžio pasauliui sukūrimas.

Vos tik vykdami nuo Kauno senuoju žemaičių plentu įvažiuosime į Raseinius, pravažiavę kelis ne itin išvaizdžius namus kairėje kelio pusėje pamatysime politinio kalinio, disidento Viktoro Petkaus vardu pavadintą pagrindinę mokyklą, kuri dar 1939 m. pastatyta pagal raseiniškio architekto Adolfo Lukošaičio projektą.

Istorija: seniausioji mokyklos dalis statyta dar tarpukariu pagal raseiniškio A. Lukošaičio projektą. Kastyčio Rudoko nuotr.

Tai moderniausias namas savo dvasia Raseinių mieste. Mieste, kuriame buvo ir ilgai bus vertinamas vizualinis turinys, nepaisant to turinio realios kokybės, šis pastatas žymi ir galimybę dematerializuoti aplinką, idant joje iškiltų žmogaus protas ir dvasia.

Jei į Raseinius atvyksite ne žiemą, mano minimo namo galite ir nepastebėti. Jį užstoja medžių eilės. Iš tikrųjų tie medžiai tik sustiprina modernumo poveikį, suteikia jam kelis laikus apimančio kultūrinio krūvio.

Iš tikrųjų, matyt, ir pats Waltertis Gropius užsukęs į 1939-ųjų Raseinius iš Kauno pusės nebūtų itin nusivylęs miestu.

Pats modernizmas – tai idėja, kuri rėmėsi šviesa, higiena, kitaip tariant, sanacija. Modernybės kaip ir daugelio epochų trūkumas yra tas, kad siekiama visiškos antropogenizacijos, aplinkos sukultūrinimo. Medžiai, nors ir sodinti žmogaus, tą sukultūrinimo troškimą atsveria. Todėl fasadas mums atsivers tik judant erdvėje ir atsivers mažais fragmentais. Juk tas, kas paslėpta ar pridengta, visada labiau vilioja apmąstyti nei tas, kas švaru ir atidengta.

Tiesa, Kultūros vertybių registre šio vietinio architekto šedevro nerasime – ak, tas greito vizualinio pasitenkinimo troškimas! Keista ir tai, kad beveik šalia esančios Sovietų Sąjungos karių kapinės į tą registrą vis dėlto įrašytos... Kita vertus, taip net geriau, pastatas gyvena savo gyvenimą, jis tapo dar asketiškesnis, nei kad buvo kuriamas.

Namo vientisumą yra pažeidęs sovietmečiu pristatytas naujas korpusas, jis sumenkina pastato modernistinį vaizdinį, kuris buvo matyti iš mokyklos stadiono pusės: kompozicija sudaryta dviejų perslinktų tūrių ir plokščiastogio stogelio – tikras modernizmo architektūros žymuo.

Anksčiau ši vieta galėjo būti ultramoderni. Tame pačiame Žemaičių kelyje priešais mokyklos stadioną stūgsojo taip pat laisvo užstatymo marfotipu grįstas kareivinių kompleksas (dabar – gamybinės patalpos). Iš tikrųjų, matyt, ir pats Waltertis Gropius užsukęs į 1939-ųjų Raseinius iš Kauno pusės nebūtų itin nusivylęs miestu.

Grįžtant prie gražiausio namo problematikos, akivaizdu, kad A.Lukošaičio pastatas kažin ar galėtų varžytis su tokiais konceptualiais projektais kaip antrojo bauhauzo direktoriaus Hanneso Meyerio "Peterschule" (deja, nebuvo įgyvendintas), kur architektai pasiūlė anam metui visiškai totalinę inovaciją: vidaus pereinamųjų erdvių iškėlimą už pagrindinio fasado, kiemo pakabinimus ir kitus paradigminius architektūros sprendinius. Tačiau miestui, kurio centre stovėjo konservatyviausias įmanomas monumentaliosios skulptūros objektas – Vinco Grybo "Žemaitis", anuomet atsiradusi mokykla, kosmopolitinės architektūros objektas, turėjo būti tam tikras ateities ženklas. Ateities, kuri, deja, neatėjo, nes ją nutraukė toliau sekusios žmonijos nelaimės.