Kaune tėvai protestuoja prieš mokyklų pertvarką. Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius teigia, kad jos stabdyti negalima, o Kauno valdžiai negaili kritikos – buvo per ilgai delsiama reformuoti mokyklas.

– Kaune nuo 2009–2010 mokslo metų keliose vidurinėse mokyklose nebebus formuojamos vienuoliktos klasės. Iki 2012 m. vidurinės mokyklos bus pertvarkytos į pradines, pagrindines ir keturmetes gimnazijas. Kaip vertinate šią reformą? Ar ji vyks kaip ir numatyta?

– Ir Lietuvoje, ir Kaune reforma vyksta jau ne vienus metus. Pasakyti, kad procesas turi būti stabdomas arba grįžtama prie to, kas buvo, būtų nelogiška. Kai kurios mokyklos jau yra perėjusios prie gimnazijų, pagrindinių ar pradinių mokyklų, o kitos to nedarė. Kaune ilgokai buvo delsiama tai daryti ir net buvo sukama atgal. Tai, sakyčiau, yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl įsisenėjusioms problemoms spręsti dabar yra panaudojama ir audringa tėvų reakcija.

Proceso stabdyti negalima, bet mokyklų tinklo pertvarka turi vykti tolygiai, tariantis su bendruomene. Pradėti reikia nuo tų mokyklų, kurios objektyviai vertinant nevykdo kriterijų – nėra klasių komplektų, nesurenkama pakankamai lėšų mokykloms finansuoti. Dėl to kenčia ir ugdymo kokybė.

– Kauno Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjas A.Bagdonas teigia, kad Kaune gimnazijų užteks visiems norintiesiems. Pasigirsta signalų, kad rajonuose dėl to kyla problemų. Ką daryti aštuntukais besimokančiam vaikui, kuriam nebeužteks vietos gimnazijoje? Ar reforma bent kiek nors paveiks profesinių mokyklų tinklą, kad šios būtų pajėgios rengti reikalingų profesijų specialistus?

– Šiuo metu nuogąstavimų, kad neužteks vietų gimnazijose, tikrai nėra. Galbūt yra viena, kita savivaldybė, kur kaimiškose vietovėse mokyklų tinklo pertvarka dar nėra baigta iki galo. Be jokios abejonės, skaičiavimus atlieka pačios savivaldybės. Jūs esate visiškai teisi dėl profesinio rengimo. Profesinių mokyklų tinklas yra pakankamai didelis, kad mažiau motyvuoti ir mažiau pažangūs mokiniai galėtų rinktis. Tačiau jų prestižas nėra tinkamas. Vaikai nesirenka tokių mokyklų, ir tai nulemia nepakankamas šios grandies prestižas.

– Ne paslaptis, kad rajonuose po pertvarkos vaikams bus sunkiau pasiekti mokyklas. Gal bus plečiamas geltonųjų autobusiukų tinklas? Ar taupant jų bus mažiau, ir vaikai liks tiek be mokyklos, tiek be galimybės nuvažiuoti į kitą ugdymo įstaigą?

– Švietimo strategijoje yra įtvirtinta nuostata, kad arčiausiai mokykla turi būti pradinukams, o paskui atsižvelgiama ir į vyresnio amžiaus vaikus. Ten, kur savivaldybės pertvarko mokyklų tinklą dėl objektyvių priežasčių – pirmiausia dėl mažėjančio vaikų skaičiaus, gimstamumo mažėjimo ir finansų stygiaus, ten įgyvendinama mokinių pavėžėjimo į mokyklas programa. Geltonieji autobusiukai pirmiausia skiriami toms savivaldybėms, kurios pertvarko tinklą, o ne toms, kurios yra įšaldžiusios situaciją ir nesugeba teikti kokybiško ugdymo, nes neefektyviai naudoja ribotus resursus. Šiais metais yra 8 mln. litų biudžete, už kuriuos bus papildomai įsigyta geltonųjų autobusiukų.

Padėsime toms savivaldybėms, kuriose atsirado problemų, kad užtikrintume vaikams galimybę pasiekti norimą mokyklą. Net ir sunkmečiu konkursai yra paskelbti, keliasdešimt autobusiukų bus įsigyta. Keturios savivaldybės prisijungė prie valstybės vykdomo konkurso ir skyrė savo lėšų šioms transporto priemonėms įsigyti.

– Kaip žinia, kitose šalyse mažos mokyklos yra itin paklausios. Ar Lietuvoje mažos mokyklos pasmerktos numirti, jeigu vykdant pertvarką teigiama, kad tik didelėse galima užtikrinti kokybišką ugdymą?

– Nesu vadinamųjų tūkstantinių mokyklų šalininkas. Šiuo metu galiojančiuose įstatymuose mokyklų įvairovė leidžia gyvuoti ir nedidelėms mokykloms. Pradinės mokyklos yra veikiantis modelis. Kartu pripažįstu, kad turi būti koreguojama krepšelio metodika. Yra įvairios išlygos, iškraipančios objektyvų lėšų skirstymą daug vaikų turinčioms mokykloms. Kartais mažesnė mokykla kaimiškoje vietovėje dėl didesnio gaunamo mokinio krepšelio subsidijuoja didesnes mokyklas rajono centre. Metodikoje tikrai trūksta logikos. Pradėjęs dirbti ministru tai pamačiau, ir dar šiemet taisysime.

– Švietimo įstatymas leidžia mokyklą įsteigus su religine bendruomene joje formuoti 1–12 klases. Kaune yra trys katalikiškos mokyklos, o dar trys vidurinės mokyklos pareiškė norą tapti katalikiškomis gimnazijomis. Taip jos išlaikys iki šiol esančią struktūrą. Ar tai nėra bandymas apeiti įstatymą ir išvengti pertvarkos?

– Kai buvo kalbama apie išlygą mokykloms komplektuoti nuo 1 iki 12 klasės, buvo manoma, kad tai leis šalyje vyraujančiai religijai užtikrinti ugdymo tęstinumą. Jeigu šalia valstybės prie mokyklos steigimo prisideda ir religinė bendruomenė, tai sveikintina. Tačiau dabar matome, kad yra naudojamasi šia išlyga. Ir būtent Kaunas yra ta vieta, kur katalikiškos mokyklos nėra pavieniai atvejai. Mano manymu, tuo yra piktnaudžiaujama. Siūlyčiau atkreipti dėmesį, kad steigėjas – šiuo atveju Kauno miesto savivaldybė – pasvertų, ar tikrai rinktis šią galimybę, kuri tampa masinė, ar žiūrėti į kokybę. Kalbu apie pozityvius pavyzdžius – Jėzuitų gimnazija Kaune, Katalikiška vidurinė mokykla Alytuje. Kaune situacija darosi iškreipta.

– Seimo narys Julius Dautartas siūlo įstatymo pataisas, kuriomis būtų įvesti barjerai, neleidžiantys vietos valdžiai likviduoti ar reorganizuoti mokyklų. Kodėl to reikia? Gal yra pretekstas?

– Reikėtų klausti pataisos iniciatoriaus, bet barjerai negali būti dirbtiniai. Mūsų Vyriausybė yra pasirinkusi sprendimą, kad švietimo sistemoje nei Vyriausybė, nei ministerija iki detalių neturėtų reguliuoti sprendimų, kurie geriau žinomi ir subrandinti vietos savivaldybėse. Taip pat norime prašyti, kad sprendimai gimtų tariantis su bendruomene. Stiprios bendruomenės, su kuriomis diskutuojama, padeda rasti kompromisus ir sprendimus. Reikia pradėti nuo ten, kur tai jau pribrendę.

– Tai gal visuomenė neužtektinai supažindinama su pertvarkos turiniu, jeigu kyla protestai? Ar apskritai kas nors domisi, kaip vyksta dialogas tarp vietinės valdžios ir bendruomenės mokyklų pertvarkos klausimais?

– Iš kalbėjimo ir noro susikalbėti gimsta geriausi sprendimai. Nesiimčiau spręsti, ar dialogo pakako Kaune pertvarkant mokyklas. Akivaizdu, kad Kauno valdžia ilgai delsė priimdama sprendimus. Turiu pripažinti, kad tam trūko politinės valios.