Rankose – mokinių dovanotos gėlės, o galvoje – neramios mintys, kaip išlikti, kaip išgyventi. Pedagogai neslepia – Tarptautinė mokytojų diena šiemet tikrai nelinksma.

2008 metų mokytojo premijos laureatas Jeronimas Mikiparavičius, Vilniaus geležinkelio transporto ir verslo paslaugų mokyklos direktoriaus pavaduotojas ugdymui, profesijos mokytojas ekspertas:

Esant dabartinei ekonominei situacijai, visoje šalyje vyrauja panašios nuotaikos. Blogai ne tik mokytojams, blogai ir kitų profesijų atstovams. Jau 15 metų dirbu pedagoginį darbą. Stebiu, kaip laikas keičia vaikų požiūrį į mokytoją. Anksčiau jis buvo autoritetas, dabar – toli gražu iki to. Visi kalba tik apie savo teises, žodį "pareigos" nustumdami į šoną. Pasikeitė ir tėvai. Atveda vaikus į mokyklą ir tikisi, kad jų atžalas išmokys, išauklės, pakeis mokytojai, mat patys jie namuose su savo vaikais tiesiog nesusitvarko. Nenoriu kaltinti tėvų ir aukštinti mokytojų, tiesiog kiekviena karta yra skirtinga.

Klausiate, ar mokytoju gimstama, ar juo tampama? Iš dalies galima sakyti, kad juo gimstama, bet svarbiausia – žmogaus požiūris. Neužtenka tik turėti žinių ir sausai jas pateikti. Tuo, kas yra tavo galvoje, reikia užkrėsti vaikus, juos sudominti. Bendraudamas su mokiniu, pedagogas turi jausti ryšį. Nesakau, kad tarp jų neturi likti pagarbaus atstumo, tiesiog manau, kad geras mokytojas niekada negali pasakyti mokiniui: tau trūksta žinių, esi pasmerktas ir tavo kelias – tik į profesinę mokyklą.

Vida Banaitytė, S.Dariaus ir S.Girėno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja:

Žinoma, esame sunerimę – algas žadėjo mažinti nuo spalio, o tai padarė jau rugsėjį. Dabar kuriam laikui galime pamiršti teatrus, kinus ir tobulinimosi kursus.

Žinau, kad valdžia visais laikais nemėgo mokytojų, tačiau jei turėčiau galimybę, paklausčiau Seimo narių, kodėl jie pirmiausia nusitaikė į mus, o ne į architektus ar medikus? Pastarieji, kiek žinau, tokią algą, kokią gavo prieš dvejus metus, tebegauna ir dabar. Bet gal nereikia skųstis?

Taip ir parašykite, kad S.Dariaus ir S.Girėno gimnazijos kolektyvas Tarptautinę mokytojų dieną pasitiks džiugia nuotaika. Visiems mokytojams ta proga linkiu stiprybės išgyvenant sunkmetį, atsidavimo darbui ir meilės vaikams, nepaisant kiek pinigėlių tavo kišenėje.

Kauno "Atžalyno" vidurinės mokyklos direktorė Nijolė Jukštienė:

Širdyje liūdna, tačiau Tarptautinę mokytojų dieną žadame švęsti su šypsenomis. Liūdna dėl dabartinės situacijos, liūdna dėl pasikeitusio požiūrio į mokytojo darbą. Patikėkite, kartais net nesinori sakyti, kad dirbi pedagogu.

Kodėl? Visuomenė nemėgsta mūsų, jų akimis, mes esame blogi, nors stengiamės dėl vaikų kaip įmanydami. Dabar kolektyve vadovaujamės nuostata: kažkada bus geriau. Laukiame. O kol kas mąstau apie kalbą, kurią šiandien šventės proga turėsiu pasakyti salėje sėdintiems mokytojams. Galbūt linkėsiu dvasios ramybės, tvirtybės, vilties ir optimizmo. Nežinau.

Regina, matematikos mokytoja:

Liepos mėnesį sužinojome, kad biudžetininkų atlyginimai bus sumažinti 5 proc. Nepraėjo nė savaitė, kai valdžios vyrai šį skaičių padidino iki 8 proc. Dabar girdime kitas prognozes, neva algos dar kartą mažės iki Naujųjų. Kokios gali būti nuotakos?

Esu vyresnioji mokytoja ir šiuo metu neatskaičiavus mano alga yra šiek tiek daugiau nei 2 tūkst. litų, į rankas gaunu beveik 1,8 tūkst. litų. O kiek už šią sumą reikia atidirbti? Ilgalaikiai, trumpalaikiai mokymo ir auklėjamieji planai, žurnalų pildymas, kontrolinių darbų taisymas. O kur dar darbas namuose ir vaikščiojimas pas mokinius, kurie nelanko mokyklos?

Neabejoju, kad mano paminėta alga sukels daugelio nepasitenkinimą: jiems dar mažai? Tikrai nenoriu įžeisti kitų profesijų atstovų, tačiau manau, kad mokytojas vertas ypatingos pagarbos. Kiek žinau, kitose pasaulio šalyse pedagogai anksčiau išleidžiami į pensiją, jiems teikiamas įvairių privilegijų.

Sovietiniais laikais mokytojams pirmumo tvarka buvo nemokamai tvarkomi dantys, mokėdavo vadinamąjį tryliktą atlyginimą. Suprantu, kad, esant dabartinei situacijai, susiveržti diržus turi visi, tačiau ar nereikėtų pirmiausiai pertvarkyti visos švietimo sistemos? Neabejoju, rastume nemažai netikslingai naudojamų lėšų.

Elementarus pavyzdys: pedagogams keliant kvalifikaciją vyksta seminarai, kuriuose dalyvauti būtina. Už tai reikia mokėti šimtinę. Pedagogai yra baigę universitetus – patys moka skaityti dokumentus. Pinigai buvo leidžiami veltui. Kur dar galima taupyti? Tarkim, mažėja moksleivių, tad sutaupoma lėšų, skirtų jų krepšeliams.

Apie dirbančius pensinio amžiaus pedagogus galiu pasakyti tiek – jie laukia, kiek bus sumažintos pensijos. Žinau ne vieną vyresnio amžiaus pedagogą, kuris po šio žingsnio žada išeiti iš darbo. Kas tada? Nieko. Bus įgyvendintas planas, kaip atsikratyti senukų, kuriuos, beje, mokiniai gerbia ir vertina labiau už jaunuosius pedagogus.

Giedrė, kūno kultūros mokytoja:

Ar jaučiame šventę? Tai šventė iš idėjos, tik todėl kad ji pažymėta kalendoriaus lapelyje. Pedagogus slegia nežinia dėl ateities: mokyklų reorganizavimas, mokinių skaičiaus mažėjimas, pamokų perskaičiavimai, žinoma, ir atlyginimų klausimas. Skaudžiausia tai, kad mokytojas šiais laikais yra tik paslaugos teikėjas, o mokinys šia paslauga naudojasi. Manau, didelę žalą tam padarė pirmieji nepriklausomybės metai, kai mokytojo profesija buvo nieko verta.

Kas bus toliau, sunku pasakyti. Didžiausia problema, kad į mokyklas ateina ne tie žmonės – jie dirba ne iš pašaukimo. Tie, kurie tikrai galėtų dirbti pedagoginį darbą, eina kitur. Mokyklose yra labai maža dalis tikrų mokytojų. Ką palinkėčiau sau ir kolegoms Mokytojų dienos proga? Manau, svarbiausia – kantrybės ir sveikatos.