Pagal tuo metu galiojusius, nuo Edipo komplekso veikiausiai kentėjusio ir savo motinos Sofijos (1729–1796) nekentusio Pavelo Petrovičiaus (1754–1801) įvestus įstatymus, Rusijos valdovų paveldimoji linija turėjo būti griežtai patriarchalinė, o Nikiui vis sūpuojant vieną dukterį po kitos, dvare pradėti kelti sosto atsižadėjimo, skyrybų, naujos žmonos paieškų, įstatymų pakeitimų klausimai.

Dar 1901 m. carienės draugės, Juodkalnijos karališkosios šeimos atstovės Milica (1866֪–1951) ir Anastasija (1868–1935) supažindino Rusijos karališkąją porą su keistuoliu iš Prancūzijos – Nizieru Anthelme’u Philippe’u (1849–1905), kurį jo sektantai laikė Kristaus įsikūnijimu. Pasakojama, kad prancūzas su imperatoriumi ir imperatoriene kalbėdavosi ne tik dvasinėmis, bet ir politinėmis temomis, o visa jo „gydymo“ paslaptis tebuvusi serija hipnozės seansų.

Bebendraudama su prancūzu, carienė netrukus pastojo, tačiau naujasis nėštumas baigėsi vaisiaus žūtimi šiam sulaukus vos keturių savaičių. Nors šarlatano „gydymas“ nedavė trokštamo rezultato ir netgi pakenkė imperatorienės psichikai, valdovo žmonos požiūris į prancūzą nepasikeitė. Pasakojama, kad prieš išvykdamas sveikatingumo guru pasakė Aleksandrai, kad pagimdyti sūnų jai padės Serafimas Sarovietis (1754 arba 1759–1833).

Serafimas – prieš keletą dešimtmečių miręs vienuolis-atsiskyrėlis, kuris, anot legendų, mito žole, ištisas savaites stovėdavo ant akmens ir kalbėdavosi su gyvūnais. Karališkoji šeima nusprendė, kad būtina tuojau pat jį kanonizuoti. Atsirado abejojusių ir besipriešinusių, tačiau caro žodis Rusijoje visada būna paskutinis. Praėjus metams nuo Serafimo kanonizavimo, imperatorienė pagaliau pagimdė berniuką.

„Brangioji Milica! Trūksta žodžių tinkamai padėkoti Viešpačiui už didžią Jo malonę. Prašau, kaip nors perduok mūsų padėką ir džiaugsmą... Jam. Viskas įvyko taip greitai, kad aš vis dar nesuprantu, kas atsitiko. Kūdikis didžiulis, juodais plaukais ir žydromis akimis. Pavadinome Aleksejumi. Viešpats telaimina mus visus. Nikis“, – žmonos bičiulei juodkalnietei skirtoje žinutėje džiaugėsi caras.

Tuo metu Grigorijus Jefimovičius jau buvo atvykęs į Sankt Peterburgą. Jis veikiausiai girdėjo apie karališkųjų rūmų susidomėjimą mistika ir dvasingumu, o į imperijos sostinę atklydo labai gerai žinodamas, ko nori gyvenime, tačiau sunku pasakyti, ar jis nujautė, kokią visokeriopą materialinę naudą jam atneš caro šeimos naujagimis.

Jau nukirpus virkštelę, pastebėta, kad berniukui ir toliau iš bambos valandų valandas skverbiasi kraujas.

Hemofilija – genetiškai paveldimas organizmo sutrikimas, dėl kurio nekreša kraujas. Tai reiškia padidėjusią vidinio kraujavimo riziką ir išaugusią net pačių menkiausių žaizdelių grėsmę. Spėjama, kad šią ydą Aleksejus Nikolajevičius (1904–1918) paveldėjo iš savo motinos senelės, Didžiosios Britanijos karalienės Viktorijos (1819–1901).

Kaip ir daugelis ligotų vaikų, caraitis nuo mažų dienų pamėgo krėsti šunybes, tad saugumo dėlei jam buvo paskirti prievaizdai (jūreiviai), kuriems teko tuo pat metu būti ir prižiūrėtojais, ir apsaugininkais, ir auklėmis, ir greitosios medicininės pagalbos sanitarais (o kadangi caraitis buvo visiškai izoliuotas nuo bendraamžių, vieno jūreivio vaikams teko Aliošenkos žaidimų draugų vaidmuo).

Anot vienos versijos, Sankt Peterburge Grišai pavyko susipažinti su tuo metu populiariausiu miesto dvasininku Ivanu Iljičiumi (1829–1909), šiuo metu plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose labiau žinomu Jono Kronštatiečio pavarde ir caro šeimos nuodėmklausiu Vasilijumi Dimitrijevičiumi (1875–1940), kuris jį supažindino su ta pačia juodkalniete Milica.

1905 m. lapkričio 1 d. Peterhofo rūmuose Grigorijus Jefimovičius pagaliau buvo pristatytas carui ir carienei. Praėjus pusmečiui, Griša su karališkąja porele susitiko dar kartą ir nuo tada jų pasimatymai darėsi vis dažnesni.

Šarlatanui nėra geresnių aukų už vaiko ligos nualintus tėvus, o Grišai veikiausiai keletą kartų iš tiesų pavyko padaryti nepaaiškinamą „stebuklą“ ir sustabdyti kraujavimą, tad caro ir carienės prielankumas keistuoliui vis labiau augo. Spėjama, kad visas jo „gydymas“ rėmėsi banaliais psichologiniais triukais – hipnoze ir įtaigos galia (vadinamuoju placebo efektu).

Sunku pasakyti, kurie pasakojimai apie Grigorijaus Jefimovčiaus ištvirkavimus su caro aplinkos žmonėmis yra teisingi, o kurie iš piršto laužti. Pasakojama, kad jis lindęs prie karališkosios šeimos guvernančių, nevengęs taurelės ir naktinių plaštakių draugijos pirtyse bei bet kada užeidavęs į caro dukterų miegamuosius pasikalbėti. Daug kas tikėjo, kad Griša ne tik turėjo lytinių santykių su visomis rūmų damomis, bet ir reguliariai įmerkdavo savo „putiną“ carienei.

„Atvažiavome į Marmuro rūmus. Rasputinas šokinėjo apie Vyrubovą: kaire ranka vis timpčiojo sau barzdą, o dešine graibstė jai už pečių, delnu mušė per klubus – tarsi norėdamas nuraminti įsibauginusią kumelę. Vyrubova stovėjo nuolankiai. Jis ją bučiavo, atrodė, kad senolio bučiniai jai teikė malonumą“, – apie neva savo akimis matytą carienės freilinos Anos Aleksandrovnos (1884–1964) ir Grišos sceną pasakojo kažin koks nežinomas liežuvautojas.