Nors tūlas yra linkęs paburnoti prieš prekybos centrus, tačiau be jų vis tiek negali ramiai gyventi nė vienas. Šis objektas jau seniai tapo vieta, atliekanti apvalymo ir net apskritai sakralinę funkciją, kurią anksčiau atlikdavo bažnyčia. Kadangi dabar į pastarąją traukiame tik krikštytis, tuoktis ir pasilaidoti, o visą likusį laiką leidžiame nelabai kilniai – be ryšio su Dievu, visiškai aišku, jog bazilikas ir katedras dabar užgožė komercinė šventovė, kurioje po nuodėmingąjį gyvenimą važinėjama prekių vežimėlių ratukais.

Prekybos centrų veikimo principas išties labai primena bažnyčią, iš kurios liturgiją protingi žmonės sugebėjo perkelti į barokiškai išpuoštas prekyvietes. Ji taip pat atlieka ir auklėjamąją, ir šviečiamąją, ir susitikimo su savo sąžine funkciją, kuri padeda įtvirtinti socialinę darną.

Pirmiausia čia pirkėją pasitinka dangiškąją primenančių šviesų gausybė, suteikianti tvirtybės ir teigiamo nusiteikimo. Ne veltui kraštuose, kur nuolat šviečia saulė, beveik nėra savižudžių. Antras sakralinis dėmuo – muzika. „Viskas yra ir bus gerai“, – be perstojo per garsiakalbius ringuoja jaunuolis, primindamas, kad be lietuviškos pagiežos yra ir gerokai pozityvesnių nusiteikimų, kurie išties didesnė vertybė nei smagiai žvelgti į degantį kaimynų tvartą. Kas pasakys, kad tokia vilties ir gėrio sklaida niekaip nesusijusi su tautos auklėjamąja funkcija?

Kadangi Dievas liepia: „Nevok“, kiekviename prekybos centre stovi apsaugininkų brigados, kurios prižiūri savo avinėlius, kad šie nepatrauktų klystkeliais ir neužsiimtų tuo, ką draudžia moralė ir Atpirkėjas. Kaip bažnyčiose anksčiau tūnodavo eilės išpažinčiai, taip dabar tos eilės driekiasi prie kasų, kur žmonės atvirai išpažįsta, kokiomis nuodėmėmis lepinasi: persivalgymu, besaikiu alaus gėrimu ar ištvirkavimu naudojant prie pat kasų surikiuotus sargius ir lubrikantus.

Kad ir kas ką sakytų, iš šios įstaigos išėjęs šiuolaikinis žmogus išties pasijaučia apsivalęs ir pasirengęs naujiems iššūkiams, kurių toks kupinas visų mūsų gyvenimas.