Naujojo geležies amžiaus nejautra

“Klaipėdos” apžvalgininkas

Būtų naivu įsivaizduoti mūsų laikotarpį kaip unikalų pasaulio istorijoje. Pereinamųjų epochų, kai griuvo idealai, žlugo vertybės, nuvertėjo žmonių santykiai ir žodžiai, iro bendruomenės ir gyvenimo būdai, vien moderniojoje Europos istorijoje pakako su kaupu.

Kandžios eilės apie miestą

XVI amžiaus anglų poetas Robertas Crowley, reaguodamas į viduramžių Europos pabaigą ir miesto gyvenimo pokyčius, tokiomis kandžiomis eilutėmis nusakė Elžbietos epochos anglų miestą:

Tai štai kas čia vadinama miestu

Bet juk iš tiesų

Tai tik krūva žmonių

Kurie vaikos pinigų.

Mat pareigūnai ir visi kiti

Tik žiūri sau naudos

Bet dėl paprasto žmogaus gerovės

Nieks čia nesuka galvos.

Ir pragaru be jokios tvarkos

Vadinčiau miestą šį

Kuriame visi gyvena sau

Ir kuriame nėra bičiulio tau.

(Vertimas mano – L. D.)

Nemanau, kad R.Crowley’o aprašytasis XVI amžiaus Anglijos miestas neprimena XXI amžiaus pradžios Lietuvos miestų. Bendruomenė nebelaikoma socialine tikrove. Tikrovė tapatinama tik su atomizuotu individu, ieškančiu išsigelbėjimo arba naudos.

Pamišimas ir idealistai

Didžiausias visų laikų literatūros kūrinys, kuriame pavaizduotas socialinių saitų trūkinėjimas, tiesiog akyse vykstantis visų žmogiškųjų santykių vulgarėjimas ir brutalėjimas, lydimas nuogo pragmatizmo ir cinizmo kulto, yra Miguelio de Cervanteso „Don Kichotas“.

Šiame romane yra pavaizduotas geležies amžiaus – visuotinio ginklų, jėgos santykių ir pasaulinio judėjimo išplitimo amžiaus – atėjimas, kai nebelieka jokio tikėjimo idealizmu ir kai bet koks pasišventimas bei tikėjimas idealais laikomas pamišimu. Visai kaip mūsų dienomis. Kažkada netikintis žmogus buvo laikomas pamišėliu. Šiandien jais laikomi tikintieji. Kaip ir idealistai.

Don Kichoto tragizmas slypi ne jo įtikėjime į Galijos Amadžio, grafo Rolando, karaliaus Artūro, burtininko Merlino ir kitų riterinių romanų herojų realumą, o jo pasiryžime savo laikysena ir visu gyvenimu išlaikyti vertybes, kurios jau nebeegzistuoja jo amžiuje.

Tragedija įvyksta ne tada, kai Don Kichoto užmačių nesuprantantys sodiečiai ar vagišiai apkulia Liūdnojo vaizdo riterį, o tada, kai aristokratai tyčiojasi iš Dono ir jo ginklanešio, nepaisant to, kad jų lūpomis tą akimirką byloja kone biblinė išmintis ir kilniausios paskatos.

Malūnus puolantis ar lėlininko teatro lėles sumaitojantis Don Kichotas gal ir nusipelno pajuokos, bet žiauru iš jo tyčiotis tada, kai jis prabyla apie už gyvenimą brangesnę garbę, sykiu ir nuolankumą bei tarnystę tam, kas yra aukščiau už mus. Juk be šių dalykų mes degraduotume iki vienas kitą ir pasaulį vartojančių biologinių esybių lygio.

Tad Don Kichoto slaptoji etika nėra mechaniškas viduramžių siužetų pakartojimas. Don Kichotas gyvena ne tam, kad jį pripažintų aplinka, o tam, kad nežūtų tai, kuo jis tiki. Užgimstančiame barbarybės ir masių amžiuje jo pasitraukimas gali nutraukti idealo egzistavimą. Juk idealai miršta tą pačią akimirką, kai jais nustojama tikėti.

Sanča Pansa nusipelno pajuokos ir gal net apkūlimo tada, kai skaičiuoja būsimąją naudą, kurią jis esą gaus iš tarnavimo savo ponui, arba tada, kai svaičioja apie tapimą Don Kichoto jam žadėtos salos gubernatoriumi. Bet kai įvyksta jo gubernatorystės inscenizacija, lydima didikų pokštų ir negailestingo tyčiojimosi, Sanča Pansa tampa tragiška figūra – jis ne tik išmintingai elgiasi, tapęs fiktyviuoju gubernatoriumi, bet ir vis labiau linksta į savo poną kaip į vienintelį draugą, o ne kaip į naudos šaltinį.

Sugrįžimai į barbarybę

Tikrovės atpažinimo sutrikimas įvyksta tada, kai didžiosios knygos atsiskiria nuo dabarties. Žmonės pasijunta patekę ne į savo epochą ir skausmingai išgyvena jos egzistencinį svetimumą sau. Tai Hermanno Hesse’s aprašytasis pasaulis, kuriame jo „Stepių vilko“ pagrindinis veikėjas Haris Haleris gyvena „auksiniu pėdsaku“ – J.S.Bacho, W.A.Mozarto, J.W.Goethe’s, F.Dostojevskio kūriniais – ir atvirai niekina savo destruktyvų ir į nuosmukį besiritantį amžių.

Italų filosofas Giambattista Vico savo genialiame veikale „Naujas mokslas“ (visas pavadinimas – „Naujojo bendros tautų prigimties mokslo principai“, 1725 metai) rašė, kad nuolat pasikartojanti, bet sykiu į kokybiškai naujas pakopas įžengianti žmonijos istorija ne tik byloja apie trejopą žmogaus prigimtį (dieviškąją, herojiškąją ir žmogiškąją) bei su ja susijusias skirtingas kalbos ir jautrumo formas, bet ir kartkartėmis sugrąžina mus į barbarybės būklę.

Tuos sugrįžimus G.Vico siejo su ypatingos žmogaus padermės susiformavimu – ją jis vadino bestioni. Tai barbariški ir žvėriški padarai, kurie sugriauna civilizaciją. Bet moderniajame pasaulyje bestioni, anot Vico, pasirodys ne kaip brutalūs milžinai (kurių egzistavimu, beje, buvo ilgai tikėta viduramžių ir renesansinėje Europoje), o kaip šalti, asocialūs ir nejautrūs žmonės, nejaučiantys jokios simpatijos kitiems žmonėms ir nepatiriantys jokio bendrumo jausmo jų atžvilgiu.

Ar mūsų gyvenime galima įžvelgti moderniųjų barbarų atėjimo pėdsakų? Neabejoju, kad taip. Kad ir kokia metafora mes nusakytume šį reiškinį – geležies amžiaus, G.Vico bestioni, ar H.Hesse’s „feljetonistinės epochos“ – akivaizdu, kad mūsų akyse sparčiai vyksta didelio masto socialinio ir moralinio nejautrumo įsigalėjimas.

Bukaprotybės triumfas

Jei atidžiai žvilgtelėsime į Lietuvos intelektualinio ir kultūrinio gyvenimo kasdienybę, netruksime pastebėti, kad čia įvyko kažkoks negera lemiantis atminties ir jautrumo lūžis. Juk iš mūsų gyvenimo sparčiai dingsta ne tik lietuviškas raštingumas, geras gimtosios kalbos mokėjimas bei apskritai didžiųjų knygų vaidmuo, bet ir netolimos istorijos pojūtis.

TV žvaigždžių ir garsenybių fabrikavimas iš pusmokslių ir rišlaus sakinio nesurezgančių žmonių; teatrų vegetavimas; lėta ir užtikrinta universitetinio mokslo bei akademinio gyvenimo mirtis; visko, kas tik aukščiau už kolektyvinę vidutinybę, nukišimas į paraštę; analfabetizmo ir karingos bukaprotystės triumfas politikoje – juk tai nėra vien kažkokios techninės ir administracinės nesėkmės valdant kraštą, kaip kartais patys mėginame save raminti. Tai visų pirma nejautra, kartu ir gyvenimas taip, tarsi neegzistuotų ištisos kartos, profesijos, grupės ir kitų šalių bei žmonijos patirtis.

Su vis didesne nostalgija ir kaip į stebuklą žvelgi į praėjusio amžiaus septintojo ir aštuntojo dešimtmečių lietuvių kiną ir meninę fotografiją. Kad ir kokios būtų anos epochos ir nusikalstamos ideologijos padariniai, vien ano meto aktoriai ir jų veidai atrodo tarsi atkeliavę iš kitos eros.

Mūsų akyse vyksta viso Lietuvos viešojo gyvenimo vulgarizacija ir tiesiog neleistinų dalykų kalbėjimas apie žmones, visuomenę, mažumas, pagaliau – savo kultūrą. Savęs vaizdavimas su atvira panieka stulbina tuo, kad po to dar tikimasi kažkokios kitų pagarbos sau.

Pažemintos profesijos ir grupės – suniekinti policininkai, mokytojai, mokslininkai, aukštųjų mokyklų dėstytojai. Pauperizuoti ir iš gyvenimo išmesti vyresnio amžiaus žmonės. Kas tai? Nejaugi vien pereinamojo laikotarpio neišvengiamybės ir klaidos? Ar vis dėlto totalus nejautrumas viskam, kas nesusiję su jėga ir greita sėkme bei nauda? Laikini trūkumai, kaip sakydavo kompartijos bonzos savo kalbose, ar stingdantis naujojo geležies amžiaus šaltis?