Dūmos rinkimai Rusijoje, regis, taip ir būtų buvę eiliniai, jei ne protestai po jų. Ką šie įvykiai, kuriuos jau spėta įvardyti kaip rusų visuomenės sąmonės nušvitimą, reiškia?

Nuo 1999 m., kai Vladimiras Putinas ir jo aplinka ėmė konsoliduoti valdžią, nė vienas reikšmingas protestas šalyje nebuvo kilęs tiesiog „iš gatvės“.

Tad net rimtai į opozicijos iššūkius nežiūrėjęs Kremlius suskubo reaguoti. Tiek prezidentas Dmitrijus Medvedevas, tiek premjeras V.Putinas ėmė dalyti pažadus. Jie pažadėjo visuomenei svarų balsą, ekonomines bei socialines reformas, laisvę reikšti nuomonę ir t. t. Veikiausiai pažadai bus dalijami iki pat prezidento rinkimų...

O šių rezultatas – nuspėjamas. V.Putinas, regis, laimės. Įdomu tik, ar pirmame ture? Kitas klausimas – jei V.Putinas laimės, kokiu keliu šalies vidaus ir užsienio politikoje suks Kremlius?

Kalbant apie patekimo į antrąjį turą tikimybę, iš visų registruotų kandidatų į prezidentus Rusijos komunistų vedlio Genadijaus Ziuganovo pozicijos – tvirčiausios. Tikėtina, kaip tik jis ir mestų iššūkį V.Putinui antrajame ture.

Iki šiol G.Ziuganovą, regis, tenkino „antrojo“ statusas. Tačiau komunistų vedlys visai neseniai iškėlė kelis įdomius pasiūlymus: pirma, jis pažadėjo, kad išrinktas į prezidentus paleis dabartinę Dūmą, kurioje dominuoja Kremliui palanki „Vieningoji Rusija“, ir surengs naujus rinkimus; antra – jis pažadėjo politines reformas – pakeisti gubernatorių rinkimo tvarką, bei, pakeičiant konstituciją, sumažinant vykdomosios valdžios galias; trečia – G.Ziuganovas pamėgino konsoliduoti opozicines Kremliui jėgas – tiek tuos, kurie protestuoja gatvėje, tiek vadinamąją formaliąją Rusijos opoziciją.

Politiko tikslas – antrasis turas. Tačiau reikia, kad jis įvyktų. Todėl rinkimai turi būti aktyvūs ir skaidrūs. Kitaip sakant, tie rusai, kurie nėra patenkinti V.Putinu, turėtų bent jau ateiti balsuoti už kitus kandidatus. G.Ziuganovo strategija aiški – agitacija dalyvauti rinkimuose ir balsavimo stebėjimas.

Tiesa, kol kas akivaizdu, kad Rusijos visuomenė veikiausiai reikš protestą nebalsuodama. Nesiklijuoja ir vieninga opozicija, galinti priešintis pažeidimams per rinkimus.

Taip pat kyla klausimas – kaip keisis Kremliaus politika tiek valstybės viduje, tiek užsienyje, jei V.Putinas laimės? Viena vertus, gatvės ir kitų opozicinių jėgų protestai gali išsikvėpti savaime. Kita vertus, po rinkimų Rusijos aukščiausioji vadovybė gali imtis represijų prieš opoziciją. Pirmuoju atveju reformos Rusijoje vyktų selektyviai, kiek tai paranku Kremliui. Reikšmingų pokyčių nebūtų ir užsienio politikoje. Antruoju atveju Kremliaus tonas griežtėtų tiek vidaus, tiek išorės politikos klausimais.

Kitas scenarijus – socialinės bei ekonominės sistemos problemos Rusijoje paskatins politinės sistemos aižėjimą, o tai galėtų lemti tiek vadinamąjį rūmų perversmą (elito nariai sukiltų prieš aukščiausią politinę vadovybę), tiek nevaldomą politinės sistemos griūtį.

Visgi šie du scenarijai – mažai tikėtini. „Rūmų perversmo“ scenarijus abejotinas dėl akivaizdžiai stiprios elito kontrolės, o nevaldomos griūties scenarijus – dėl Rusijos ekonominės bei socialinės sistemos padėties, kuri dar nėra krizinė.

Tiesa, ekonominė bei socialinė situacija Rusijoje, jei nebus imtasi ryžtingų reformų, palaipsniui blogės. Maža to, ekonomikai, ypač žaliavų sektoriui, gali smogti ir pasaulinė krizė. Tačiau kol kas prognozuoti, kada Rusijos ekonominė bei socialinė sistema pasieks kritinį lygį, – sudėtinga. Tad bent jau trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu reikšmingų politinių pokyčių, regis, nebus.