– Kas Jums yra tvarioji mada? Kokius mitus apie ją pastebite savo darbo praktikoje ir akademinėje aplinkoje?

– Tiek tarp jaunų studentų, tiek tarp dažno mano kliento tvarioji mada dažniausiai suvokiama kaip antrinis drabužių panaudojimas ir taisymas. Daugelis įvardija, kad galima iš senų marškinių pasiūti rankinę ar iš kelių gaminių sukurti vieną naują aksesuarą, drabužį. Sparčiai populiarėja dėvėtų drabužių parduotuvės, keitimosi platformos, drabužių mainai tarp draugų ar kolegų. Bet čia tik viena nedidelė tvariosios mados sritis.

Tvarioji mada – labai skambus terminas, nes kuriuo nors aspektu ji vis tiek bus netvari. Galima pakeisti gamybos technologiją, siūlės susiuvimo tipą, vietoj mišinių naudoti grynapluoščius audinius. Tokie maži dalykai dizainerių yra vis dar mažai akcentuojami, daug kas nori reklaminio tvarumo ir kartais papiktnaudžiauja terminais, nors praktiškai to net netaiko.

Pavyzdžiui – vynuogių kauliukų oda. Taip, sunaudojamos organinės atliekos ir viskas su tuo yra puiku. Tačiau technologiniai procesai kol kas neleidžia tokios medžiagos padaryti biologiškai skaidžios, ekologiškos atliekos maišomos su poliesteriu pluošto stabilizavimui. Štai ir nebeliko šimtaprocentinio tvarumo.

– Tad kaip galime judėti link gamtai palankesnių sprendimų mados pramonėje?

– Žaliojo kurso kontekste, ES į Europos žiedinės ekonomikos veiksmų planą įtraukė Europos tekstilės strategiją, skirtą sumažinti greitosios mados poveikį aplinkai ir skatinti atsakingesnį tekstilės gamybos ir vartojimo modelį. Mano manymu, visgi didžiausia problema ta, kad vartotojai nėra pasirengę šitam perėjimui, kuris jau reglamentuotas tiekėjams ir gamintojams.

Reikalinga ES lygiu skirti dėmesio vartotojų švietimui, tvarių pasirinkimų argumentavimui. Kai vartotojas norės, rinka persiorganizuos pati. Šiuo metu jaučiasi vienpusis reikalavimas iš gamybos pusės, o vartotojas vis tiek didžiausią dėmesį skiria prieinamai kainai, tad net ir turėdami gerų ketinimų, dizaineriai ne visada gali pasiūlyti konkurencingą produktą.

Tikslingai edukacijai iš gamintojų pusės pasigendu organizuojamų įtraukių pristatymų, potyrių dizainas galėtų būti labai gera priemonė gilesniam pirkėjo supažindinimui su savo kūryba. Žinoma, sąmoningo vartojimo tikslams pasiekti reikalingi ir pokyčiai akademijoje, aktualios kompetencijos naujoje dizaino studentų kartoje. Tokį išsamesnį matymą galėtų ugdyti ir magistro studijos. Jos padėtų žmonėms su skirtingomis pradinėmis žiniomis dirbti drauge, taip savo įgūdžius pritaikant darbui mados rinkoje.

– Savo kūryboje propaguojate beatliekę gamybą, pristatote vienetinius kostiumus iš audinių atraižų. Kaip tokios dizainerių iniciatyvos vertinamos už specializuotų konkursų ribų? Ar žiedinis dizainas prieinamas paprastam vartotojui?

– Kol kas tokia kūryba tikrai yra nišinė sritis. Mano praktikoje pagrindine prekyba šiandien išlieka tradiciniai, modernios klasikos gaminiai. Nepaisant to, dedame daug pastangų tvarumo edukacijai: organizuojame renginius, padedame klientams atrasti tvariąją madą.

Svarbu suprasti, kad universiteto rėmuose mes kartais užsidarome žinių burbule – tarp mokslininkų ir tyrėjų, besidominčių naujovėmis, tvariąją madą mes pažįstame tikrai išsamiai ir esame girdėję apie mažiausius jos niuansus. Tačiau vartotojai šios temos dar tikrai neišmano taip plačiai. Pirkėjai ieško jiems prieinamos kainos, geros kokybės, gražaus apipavidalinimo. Nors jau sutinku klientų, kurie gaminio tvarumą stato į pirmą vietą, vis dėlto daugeliui tai yra nepažįstama sritis arba tik šalutinė nauda.

Taigi, tokie konkursai nepadarys greitos revoliucijos mados pramonėje, bet jie tikrai padeda vartotojo edukacijai, supažindinimui su greitosios mados alternatyvomis.

– Kokias klaidas dažniausiai daro jauni mados dizaineriai, bandydami įdiegti tvarumo principus savo kūryboje?

– Nesakyčiau, kad kažką būtų galima vertinti kaip klaidas, vien siekis kurti švariau ir atsakingiau yra tikrai sveikintinas. Nedideli lietuvių kūrėjai yra itin priklausomi nuo kainų rinkos, geopolitinių situacijų, todėl dažnai yra priversti ieškoti kompromisų, kad išliktų.

Pavieniai kūrėjai savo praktikoje akcentuoja kokybę ir ilgaamžiškumą – ir tai tikrai nėra klaida, bet trūksta platesnio visos sistemos matymo, platesnio žvilgsnio. Ilgaamžiškumas nėra vienintelis tvarumo aspektas.

Jauniems kūrėjams verta priminti, kad mados pramonė yra visa procesų grandis, ne vien drabužis. Tai ir medžiagų parinkimas, skirstymo procesai, siuvimo technologijos, kokybės kontrolė, logistikos grandinė, perdirbimas, utilizavimas. Labai plati skalė sričių, kurioje galima įvesti žiediškumo klausimus. Tik sisteminis požiūris gali užtikrinti tvarumo įvedimą į kūrybą.

– Panašu, kad studentams žiedinė problematika yra pažįstama tik iš dalies. Kokių pokyčiu, jūsų manymu, reikėtų dizaino studijose, kad studentai geriau pasirengtų dirbti su tvariais sprendimais?

– Labai reikalingas gebėjimas matyti platų vaizdą. Pagrindinis trūkumas – užsibuvimas sename mąstyme, negebėjimas kurti jungčių tarp elementų, kurių anksčiau nebuvo. Konkrečių tobulų sąlygų tokiam ugdymui turbūt dar nėra, jas reikia atrasti. Lietuvos dizaino rinkai labiausiai trūksta žmonių, kurie turi platų matymą ir gali elementus jungti į sistemas, kuriančias pridėtinę vertę. Trūksta vizionierių, turinčių įvairiapusių žinių.