Pokyčiai neišvengiami

Kalbėdamas apie mokyklos raidą, jis pastebi, kad per pastaruosius 100 metų mokykla mažai kuo keitėsi. Žinoma, neįskaitant pastarųjų – pandeminių metų. Pasaulį supurtęs COVID-19 virusas galimai ir bus tas lūžis, po šimtmečio pakeisiantis mokyklą neatpažįstamai. Pasak jo, gyvendami pandemijos akivaizdoje, turime toliau treniruotis ir tobulinti nuotolinio mokymosi priemones, tuomet, kad ir kas užkluptų – gripo epidemija, dar vienas naujas virusas, labai dideli karščiai ar šalčiai, – būsime ramūs, kad vaikams mokantis iš namų užtikrinsime nenutrūkstamą ir kokybišką mokymo(si) procesą.

"Gal šiandien tai ir nuskambės kaip iš fantastikos srities, bet aš tikiu, kad po kelių dešimtmečių mūsų kasdieninis mokymasis vyks naudojant hologramas. Tai bus kažkas panašaus, ką dabar regime užsidėję virtualiosios realybės akinius. Pavyzdžiui, mokydamiesi temą apie kalnus, virtualiojoje realybėje mokytojas ir mokinys susitiks virtualiajame pasaulyje – kalnuose, nors tuo metu abu sėdės savo kambariuose. Galbūt po kokių 50 metų atsiras technologijos, kurios leis mums palietus ekraną jausti ir užuosti.

Anksčiau tik filmuose matėme ar knygose skaitėme, kad gali egzistuoti dėžutė, per kurią galėtume matyti žmogaus veidą ir su juo tiesiogiai kalbėtis. Dabar yra virtualieji skambučiai kompiuteriuose bei telefonuose, ir tai – mums įprasta kasdienybė. Kaip ir skraidantys automobiliai ar kelionės į kosmosą. Technologijos ir pandemijos atnešti iššūkiai neabejotinai pakeis ir švietimo sistemą – mokyklas, ugdymo programas ir nuotolinio mokymosi priemones. Fantastika virsta realybe, nes kažkas fantazuoja, o kažkas kuria", – sako I.Adomaitis.

Nereikia pirštu rodyti

"Šiandien švietimas yra įstrigęs fizikiniame vakuume", – neabejoja pašnekovas. Anot jo, reta mokykla moko mokinius to, ką ir turi duoti mokykla, t.y. skatinti kūrybiškumą, ugdyti kritinį mąstymą, mokyti spręsti problemas. Testai ir egzaminai vis dar yra orientuoti į žinių patikrinimą, todėl dauguma mokytojų koncentruojasi tik į jų išlaikymą, t.y. akademines žinias.

"Švietimas yra labai inertiškas ir konservatyvus, jį sunku išjudinti iš vietos. Net jei bus naujos ugdymo programos, mokytojai vis viena dirbs tais pačiais metodais ir būdais. Jei viskas ir toliau bus orientuota tik į egzamino pažymį, pagrindinis tikslas bus tas, kad mokiniai jį išlaikytų ir gautų kuo geresnį įvertinimą. Kas išspręstų problemą? Tai, kad mokiniai, vos pradėję lankyti mokyklą iki pat jos baigimo, kauptų savo darbų aplanką – projektinius darbus, kūrybines užduotis su mokytojų vertinimais ir kokybiniais aprašais, iš kurių matytųsi, kokius gebėjimus vaikas įgijo, kokios jo stiprybės ir talentas, vertybės ir kritinis mąstymas, – neabejoja I.Adomaitis. – Ne 2–3 valandos, per kurias laikomas baigiamasis egzaminas, turi nulemti vaiko likimą. Mokymasis yra procesas, o ne rezultatas, nes mokytis reiks visą gyvenimą.

Technologijos ir pandemijos atnešti iššūkiai neabejotinai pakeis ir švietimo sistemą – mokyklas, ugdymo programas ir nuotolinio mokymosi priemones.

Matydami tą aplanką, o ne vien baigiamojo egzamino pažymį, universitetai taip pat galėtų tikslingiau vaikui padėti pasirinkti tai, kas jam yra tinkamiausia. Mokiniams reikia ne kontrolės, o mūsų palydėjimo, pagalbos ir bendradarbiavimo. Pažymys – tai kontrolė. Bet ateina laikas, kai mokiniams pažymys nieko nebereikš. Jau dabar yra mokinių, kurių pažymys nemotyvuoja. Yra ir tokių, kurie, net gavę devynis ar dešimt, ateina su klausimais, diskusija ir noru sužinoti daugiau – nes jiems rūpi suprasti, o ne dienyne turėti atitinkamą pažymį."

Nebijoti klysti

Vienas svarbiausių dalykų, pasak I.Adomaičio, norint mokytojui užmegzti bendradarbiavimu ir pasitikėjimu grįstą santykį su mokiniais, yra nebijojimas klysti ar pasakyti, kad kažko nežinai. Jei vaikas suras kitokią, mokytojui dar nežinomą informaciją, svarbu pasakyti: šito dar nežinau, ačiū, pasidomėsiu. Tai, anot pašnekovo, yra esminis santykio su mokiniu branduolys. Vaikas turi jausti ir matyti, kad mokytojas nevisažinis, stovintis prieš klasę ir dėstantis savo vienintelę tiesą. Šiandien kaip niekad svarbu bendradarbiauti, o ne kontroliuoti ir pirštu rodyti.

"Kaip pandemijos metu atrodė nuotolinis ugdymas mūsų mokyklose? Mokytojas kaip prievaizdas stebėjo ekrane vaikus lyg sėdinčius celėse. Mokiniams būtinai reikėjo įsijungti kameras, kad mokytojas galėtų juos matyti, ką jie veikia savo kambarėliuose. Nenuostabu, kad vaikai ilgainiui pradėjo simuliuoti – gedo kameros, mikrofonai, kompiuteriai. Nuotolinis mokymas visų pirma turi būti įdomus – paremtas žaidimu, interaktyvumu, įtraukiančiomis užduotimis. Neužtenka tik į dienyną parašyti, kokį vadovėlį reikia atsiversti ir kurią užduotį sąsiuvinyje atlikti. Įvairūs žaidimai, tarkime, tokie kaip lobio paieškos ar žaidimai, įtraukiant socialinius tinklus, mokymąsi gali paversti smagiu procesu, o rezultatas pranoks lūkesčius. Labai tikiuosi, kad uoliai dirbdami šią sistemą pakeisime, kad ir mažas žingsnis po žingsnelio. Svarbiausia judėti reikiama kryptimi."