Klausimas, kurį dar visai neseniai didžiosios politikos stebėtoja buvusi I. Ruginienė išgirdo vos atsidūrusi dėmesio centre, anaiptol nėra aštriadantės I. Šimonytės krimstelėjimas: išskyrus vieną kitą išimtį, formuojama ministrų komanda labai jau panaši į objektų, o ne subjektų kabinetą.

Komunikacijos specialistė – Aplinkos ministerijoje, „berods, Edvinas“ rūpintųsi ekonomika ir inovacijomis, socialinių reikalų naujokei norima patikėti visos Lietuvos socialinius reikalus, kultūrą – kalboms gabiai edukologei, kurios ne tik kultūros bendruomenė, bet ir partijos kolegos gerai nepažįsta. Tai ne lyderystės istorijos, ne nuosekliai savo srityje karjeros siekiančių asmenų (kurių, atrodytų, valdžion taip besiveržusios partijos turėtų turėti) istorijos.

Ar valdančiųjų atsarginių suolelis iš tiesų toks tuščias, ar renkantis iš sėdinčių tolimiausiose gretose tikimasi, kad apie juos žurnalistai nieko kompromituojančio neatkapstys? Kad jie bus aklai lojalūs tiems, kurie ištraukė į dienos šviesą ir neklausinėdami pasirašys ten, kur kas nors bakstelės pirštu?

I. Ruginienė sako suteiksianti ministrams bandomąjį laikotarpį. Galbūt per tuos mėnesius kai kurie iš objektų išsities, parodys turintys vizijų, pasidalys jomis ir taps subjektais. Problema tik viena, bet esminė: Vyriausybė – ne vieta eksperimentams, Lietuva – ne „komandos formavimo“ žaidimų poligonas.