Gintis yra gerai, o apginti ką nors kitą – dar geriau. Net kai kurie japonų organizuoto nusikalstamumo atstovai (yakuza) yra įtikėję, kad jų amatas atsirado prieš kelis šimtus metų, organizuojant įvairių kaimelių gynybą nuo piktųjų plėšikų.

Galima neabejoti, kad ir eilinis rusų desantininkas, mokėdamas rubliais Tailando berniukams už oralinį seksą, yra tvirtai įsitikinęs, kad šia savo veikla gina pasaulį nuo fašizmo.

Stebėdami smurto proveržį, daugelis žmonių instinktyviai linksta užstoti besiginantį, o ne puolantį asmenį, tad prasidėjus karui arba konfliktui abi kovojančios pusės neutraliosioms šalims visada siekia pateikti save kaip auką.

Jeigu nepavyksta susikurti aukos įvaizdžio arba pasėti abejonių dėl konkurento moralės, visada galima sugalvoti taurų motyvą, skirtą agresijai pateisinti (tradicinių vertybių gynimas, kerštas už nuskriaustus vaikus ir t. t.).

Galima neabejoti, kad ir eilinis rusų desantininkas, mokėdamas rubliais Tailando berniukams už oralinį seksą, yra tvirtai įsitikinęs, kad šia savo veikla gina pasaulį nuo fašizmo.

Už gynybą tauriau yra tik žvalgyba, mat visą savo protėvių lytiniu būdu perduotą taurumą sukaupęs besižvalgantis žmogus, užlipęs ant aukštos kalvos, gali rūsčiai žvelgti į tolius, o tada kažką išvydęs bėgti bet kuria pasaulio kryptimi. Visa tai yra be galo žavu ir dvasinga, tačiau gynyba turi vieną svarbų trūkumą, kuris likviduoja visus jos moralinius privalumus. Joks karas nėra laimimas gynyba.

"Tie, kurie neįstengia pasiekti pergalės, užima gynybos pozicijas; tie, kurie sugeba nugalėti, puola į ataką. Jei ginamasi, vadinasi, stokojama jėgų, o kai puolama – visko yra su kaupu. Tie, kurie gerai ginasi, slepiasi žemės gelmėse, o tie, kurie gerai puola, veržiasi iš dangaus aukštybių. Todėl jie sugeba išlikti gyvi ir kartu pasiekti visišką pergalę", – aiškinama "Karo mene".

Gynyba visada veda konfliktą į aklavietę. Jeigu abi pusės gerai ginsis, įgyti pranašumo nepavyks nė vienai jų ir sunkus, sekinantis karas truks ne vieną mėnesį.

Užbaigti konfliktą savo naudai siekiantis valdovas teturi vos du pasirinkimus. Pirmasis – visiškai sunaikinti priešą (taip, kad net jo artimieji neturėtų ko palaidoti). Antrasis – pakoreguoti aplinkybes taip, kad priešas sutiktų sėsti prie derybų stalo.

Jeigu Ukraina nori užbaigti šį karą ir suartėti su Vakarais, jos pajėgoms anksčiau ar vėliau teks pulti Krymą ir luhanskelonų bei doneckiniečių liaudies respublikas (1995 m. kroatai puolė panašius serbų Kroatijoje įkurtus darinius).

Kad apgintų savo valdas, Kinijos monarchai karta iš kartos, beveik tūkstantį metų, tobulino sudėtingą fortifikacijų sistemą, kuri mūsų laikais su džiaugsmu demonstruojama turistams, o siekdami įtvirtinti savo galią ir įtaką, rengė įspūdingus karo žygius į aplinkinius kraštus.

Dažniausiai Kinijos valdovų pajėgoms tekdavo kovoti su agresyviomis, menkiau pažengusiomis klajoklių gentimis (veikiausiai tai buvo uigūrų, mongolų, hunų, mandžiūrų, gal net vengrų protėviai arba giminaičiai), kurioms nereikėjo jokio gynybos motyvo.

"Noriu ir pasiimu. O jūs galite pabučiuoti man į vieną vietą", – mąstė aršūs stepių ir dykumų klajokliai, puldinėję gyvenvietes ir prekybos keliais judančias vilkstines.

Kartais Kinijos karo žygiai atsipirkdavo, o kartais pridarydavo bėdų patiems kinams (haniams) ir išversdavo valdančiąsias dinastijas iš sosto. Kai kuriuos klajoklius pavykdavo nuraminti kardu, kitus – duoklėmis, politiškai motyvuotomis vedybomis, o dar kiti, susižavėję Kinijos kultūra, nusprendė patys tapti kinais.

Žlugus pažangiajai Han dinastijai, Kinijos žemės vėl susiskaldė. Prasidėjo dar vienas audringas smurto ir nežinios periodas, pramintas Trijų karalysčių laikotarpiu (220–280 m.). Kiek vėliau į Kinijos šiaurę atvyko šianbais praminta klajoklių gentis, kurios atstovai veikiausiai buvo mongolų protėviai arba jų giminaičiai.

Šiuo metu kai kas tiki, kad šianbai suvienijo šiaurės Kinijos žemes ir netgi įkūrė savo valstybę, kontroliuojamą Šiaurės Vei (386–534 m.) dinastija pramintų valdovų giminės. Manoma, kad šianbus stipriai paveikė kinų (hanių) kalba ir kultūra, tad, bėgant metams, šie klajokliai vis labiau asimiliavosi.

Tang dinastijos (618–907 m.) laikais šianbai buvo visiškai asimiliuoti, tačiau kartu su jais į Kinijos literatūros pasaulį atėjo ir šių klajoklių dainelė apie merginą Hua Mulan. Šiame kūrinyje pasakojama, kad Šiaurės Vei dinastijos valdomas žemes užpuolė kita klajoklių gentis.

Chanu vadinamas valdovas kvietė visų šeimų vyrus į karą, tačiau Mulan tėvas tam pernelyg senas, o ji – pati vyriausia šeimos atžala, neturinti vyresnių brolių. Viską apsvarsčiusi, Mulan nutaria persirengti vyriškais drabužiais ir išvykti į karą. Po daugiau nei dešimtmečio ji grįžta su draugais apgobta šlovės ir šie netikėtai sužino, kad jų bendražygis iš tiesų yra moteris.

Asimiliavus šianbus, Mulan pakeitė ne tik savo lytinę tapatybę, bet ir tautybę. Ji tapo hanių kine, kovojančia su šiongnu pramintais klajokliais, kurie veikiausiai buvo Romos imperiją puolusių hunų protėviai.

Slenkant šimtmečiams, pasakojimas apie Mulan įgaudavo vis naujų detalių (atsirado kalbančių drakonų, svirplių, piršlių, raganų) ir būdavo pakoreguojamas pagal kiekvieno laikmečio standartus. Jis buvo pritaikytas teatro scenai ir kino ekranui. 1939 m. vaidybiniu filmu siekta įkvėpti kinams nacionalizmo dvasios kovojant su japonų invazija.

Pastaroji Mulan ekranizacija (2020) buvo filmuojama Sindziango regione. Ją režisavo baltoji moteris (iš Australijos ar Naujosios Zelandijos). Filme ryški vakarietiško "Facebook" feminizmo, "Sostų karų" ir viso blogiausio, ką gali pasiūlyti šiuolaikinis Holivudas, įtaka. Pagrindinį vaidmenį atlikusi aktorė išreiškė paramą Honkongo policijai ir už tai sulaukė šio miesto protestuotojų pagiežos bei pašaipų. Be kita ko, filmas patyrė nemažai nuostolių dėl virusų.