Ne V.Landsbergis kaltas, kad krito visų laikraščių pardavimas. Patiklūs šalies piliečiai dar iki Metro pastabos apie žiniasklaidos virtimą purvasklaida buvo pastebėję, jog pasklaidžius kokį dienraštį, rankos susitepa. Nuo vienų laikraščių smarkiau, nuo kitų – vos vos... Tokia mat spausdinimo technologija. O laikraštį kasdien leisti ant brangaus kreidinio popieriaus nepakaktų laiko ir jo kaina dar labiau baidytų skaitytojus.

Nekaltas ir A.Kubilius su koalicijos klakeriais, nors ir sukėlė mokesčius spaudai, lyg keršydamas ar gąsdindamas žurnalistus ir leidėjus.

Dažnas teigtų, kad laikraštis nėra reikalingiausia prekė. Ir dar tokia brangi.

Tačiau jeigu prisimintume pirmųjų nepriklausomybės metų vidutines žmonių pajamas, pamatytume, kad ir tuomet laikraščiai nebuvo labai pigūs. Bet jie buvo reikalingi. Nes atspindėjo visų mūsų nuotaikas, mintis ir lūkesčius. Net ir konkrečiai neįvardytas laikraščio puslapiuose ne vienas šalies gyventojas jautėsi esąs tarp publikacijų herojų, dalyvaująs valstybės gyvenime, kuriantis naujienas.

Pasitikėjimas spauda buvo milžiniškas. O būtent tai buvo ir turėtų būti svarbiausias tikslas ir pagrindinė sąlyga, užtikrinanti ištikimą skaitytojų auditoriją.

Laikas atšaldė pasitikėjimą. Tačiau nereikėtų atmesti vienos labai svarbios prielaidos: visuomenė, vertindama spaudą, iš esmės vertina save. Nes žiniasklaida nėra joks antgamtinis ar asocialus reiškinys. Tad ir pasitikėjimas bei pagarba turėtų būti abipusė. Žiniasklaidos reitingų kritimas demonstruoja, kad to pasikliovimo nėra pakankamai.

Žmonės linkę nusivilti spauda. Dažnokai demonstruojamas net tam tikras netikėjimas skleidžiama informacija. Vietoj laikraščių skaitytojai renkasi pramogas televizijos ekranuose ar internete. Dėl to kalta ir žiniasklaida. Ir ne vien dėl pabrėžtino politinių ar verslo barikadų pasirinkimo ir gynimo. Daug didesnė bėda ta, kad žurnalistika praranda savo tiriamąją funkciją, informacija dažnokai pateikiama be jokios atrankos, netiksli, skubotai parengta, nepaisomi skaitytojų norai, neatliepiami jų lūkesčiai, primetinėjamos žinios, neaktualios, nenaudingos konkrečiai skaitytojų bendruomenei. Pirkdamas ar prenumeruodamas laikraštį žmogus tampa savotišku bendraautoriumi, nes tuo demonstruoja, jog palaiko leidinio turinį. O juk kasdienis viešas įvairių straipsnių paskelbimas laikraščio forma yra ir kompleksinis bendruomenės bei žmogaus interesų tyrimas. Ir jeigu jis nėra tikslus, jeigu laikraštis nepataiko, žmogus pats savarankiškai internete susiranda jam reikalingos informacijos, pats imasi analizuoti bei publikuoti savo mintis internetiniame dienoraštyje – bloge. Tokių Lietuvoje sukurta jau per 20 tūkst.

Kita vertus, nemaža skaitytojų dalis pernelyg geidė vien negatyvios, bulvarinės ir net gašlios informacijos. Žiniasklaida noriai reagavo, nes reikėjo kuo didesnės auditorijos. Tačiau gandais ir tualetinėmis istorijomis mintantys piliečiai niekada nebus patikimos informacijos vertintojai. Gal tai dar viena priežastis, kodėl laikraščių tiražai smuko: nejaugi mažėja patikimų, mąslių, padorių skaitytojų?

Žiniasklaida ir visuomenė yra neišvengiamame nuolatiniame bendravimo procese.

Ar galėtumėte įsivaizduoti, kad mūsų šalyje nebūtų laisvos, nuo valdžios nepriklausomos žiniasklaidos? Kaip tuomet visi gyventumėme?

Kas išviešintų valdžios aferas, kyšininkus valdininkus, Seimo narių gobšumą, drąsiai suabejotų prokurorų elgsena pedofilijos skandale?

Purvo dar daug mūsų gyvenime. Jį kuopdama ir susitepdama spauda moka pasitikėjimo kainą. Nemanykime, kad jovalas galvose ir gyvenime yra norma. Nors kai kas to labai norėtų.