Prieš pereidamas į pusapvalę salę, Dūmos pirmininkas ir naujojo komiteto narys Michailas Vladimirovičius (1859–1924), visuomenėje labiau žinomas Rodziankos pavarde, išsiuntė carui Nikolajui Aleksandrovičiui (1868–1918) skirtą telegramą.

„Valdove, nedelskite. Jeigu judėjimas persimes į kariuomenę, triumfuos vokietis ir neišvengsime Rusijos, o drauge ir dinastijos, žlugimo... Išmušė valanda, lemianti jūsų ir Rusijos likimą“, – skelbia telegramai priskiriama citata.

Į atsiųstą žinutę caras reagavo gana lengvabūdiškai. Jis paskundė, kad „tas storulis Rodzianka“ vėl siuntinėja visokius niekus. Tuo metu valdovas vis dar jautėsi ramiai, mat jam raportuota, esą neramumai tvirtai ir energingai malšinami, tačiau tai nebuvo tiesa. Sukilėliai vis labiau perėmė iniciatyvą ir netgi užėmė liūdnos reputacijos „Kresty“ kalėjimą.

Tą vasario 27-ąją maždaug pirmą valandą dienos gausi miestiečių ir maištaujančių kariškių minia jau buvo apsupusi Dūmą, o du jos deputatai – gruzinų (kartvelų) kilmės Nikolajus Čcheidzė (1864–1926) ir su socialistais revoliucionieriais (eserais) siejamas Aleksandras Fiodorovičius (1881–1970), labiau žinomas Kerenskio pavarde, išbėgę pas maištininkus puolė juos sveikinti.

„Buvo akivaizdu, kad neįprastoje aplinkoje jie jaučiasi suvaržyti ir, nevadovaujami karininkų, atrodo sutrikę“, – vėliau prisiminė Aleksandras Fiodorovičius.

Pasveikinę sukilėlius, deputatai juos pakvietė vidun, nuginkluoti apsaugą ir patiems pradėti saugoti Dūmą.

Slenkant valandoms, į parlamentą vis labiau plūdo minios smalsuolių. Netrukus Dūmą užvaldė absoliutus chaosas, o kiek vėliau pasklido žinia, kad, be Laikinojo komiteto, čia kažkas dar įsteigė ir Darbininkų deputatų tarybą.

Beveik tuo pat metu ministro pirmininko Nikolajaus Dmitrijevičiaus (1850–1925), labiau žinomo Golicyno pavarde, namuose prasidėjo vienas paskutiniųjų vyriausybės susirinkimų. Iš pradžių ministrai nusprendė, kad reikėtų atsikratyti nepopuliariu vidaus reikalų ministru Aleksandru Dmitrijevičiumi (1866–1918), miestui ir pasauliui labiau žinomu Protopopovo pavarde, tačiau vėliau, persikėlę į Marijos rūmus, vyriausybės nariai persigalvojo ir pasiuntė carui telegramą, prašančią atstatydinti juos visus.

Neigiamas valdovo atsakymas vyriausybės narių nepasiekė. Ryšių sistemos jau nebedirbo, išsigandę ministrai pabėgo, o Marijos rūmuose pradėjo plėšikauti įsiveržusi minia.

Atėjus vakarui, carą pagaliau pasiekė informacija, kad situacija sostinėje visiškai nekontroliuojama. Nikolajus nusprendė – būtina atleisti Petrogrado karinės apygardos vadą Sergejų Semionovičių (1858–1924), labiau žinomą Chabalovo pavarde, ir pakeisti jį kitu asmeniu. Vietoje jo numalšinti sukilimo caras pasiuntė 1914-ųjų didvyrį Nikolajų Judovičių (1851–1919).

Carienės „atsidavusiu senuku“ laikomas generolas susisiekė su savo pirmtaku ir pasiteiravo apie susidariusią padėtį. Sergejus Semionovičius jam atsakė, kad padėtis beviltiška, mat sukilėlių rankose jau atsidūrusi ne tik miesto artilerija, bet ir geležinkelio stotys, o vadinamąjį Admiralitetą galima laikyti paskutiniu senojo režimo šalininkų bastionu.

Pati Aleksandra (1872–1918) tuo metu jau buvo bepradedanti rimtai jaudintis. Ji sulaukė pasiūlymų pasiimti atžalas ir bėgti iš Caro kaimo (Carskoje Selo), tačiau susisiekusi su vyru carienė gavo nurodymą likti vietoje. Imperatorienė tikėjosi kitą dieną sulaukti grįžtančio sutuoktinio, tačiau jis į sostinę taip ir nebesugrįžo. Iš pradžių monarcho traukinys darė lankstą, norėdamas praleisti Nikolajaus Judovičiaus pajėgų traukinius, tačiau galiausiai, pasiekus informacijai apie sukilėlių perimtas stotis, Nikolajaus ekspresui teko vykti į Pskovą.

Vasario 28 d. rytą sukilėliai ir deputatai trumpam nurimo. Iš pradžių jie tarsi išsigando savo pačių maištingumo ir pradėjo galvoti apie gresiančias represijas, tačiau įdienojus anarchijos orgija vėl atsinaujino, o maždaug 3 val. dienos į „vakarėlį“ įsitraukė ir Caro kaimo įgula. Išėję iš kareivinių, jie traukė laisvinti kalinių ir niokoti alkoholio krautuvių.

Kovo 1 d. „Petrogrado žurnalistų komiteto žinios“ paskleidė žinią, kad esą caro šeima sukilusių kareivių paimta įkaitais. Tai buvo melas, tačiau juo daug kas patikėjo, tad netrukus į Dūmą ėmė plūsti asmenys, norintys prisiekti naujajai valdžiai. Caro asmeninės kazokų apsaugos būrys prisiekė vienas pirmųjų, o šio ritualo apogėjus buvo pasiektas tada, kai pasidabinęs raudonu kaspinu jo atlikti atvyko caro pusbrolis, ketvirtas eilėje į sostą Kirilas Vladimirovičius (1876–1938).

Kovo 2 d. Nikolajus bene pirmą kartą sulaukė pasiūlymų atsisakyti sosto. Monarchas susimąstė ir ši idėja jam pasirodė ne tokia šlykšti, kaip ankstesni pasiūlymai didžiąją dalį galių perleisti piliečių išrinktiems atstovams.

Tą pačią dieną Nikolajus savo ir sūnaus Aleksejaus (1904–1918) vardu atsižadėjo karūnos, perleisdamas ją broliui Michailui (1878–1918).

Pasklidusi žinia nesulaukė didelio sukilėlių palaikymo, mat jie ne tam bemaž visą savaitę siautėjo, kad seną carą pakeistų naujas. Jie siekė fundamentalių visuomeninių pokyčių.

Kovo 3 d. Michailui II atsisakius sosto, daugiau nei tris amžius Rusiją valdęs autoritarinis režimas buvo išmestas į praeities sąvartyną (bent jau teisiškai).