Kad ir kokias mintis šiandien mėgintum maigyti, vis tiek visi ieškos žodžių apie Vytautą Šapranauską. Visa kita šią dieną atsiduria tarsi už ribos.

Pasižiūrėję gedulingų iškilmių, tapusių paskutiniu Šapro šou, daugelis kėsinasi paaiškinti sau ir kitiems, kodėl taip įvyko.

Iš tiesų, kodėl patys talentingiausieji spjauna į viską ir išnyksta? Net ir komerciškai papudruotas gyvenimas nebetenka to žavesio, apie kurį kiti, regis, galėtų tik pavydžiai sapnuoti. Kodėl ir šiuo atveju išskirtinių gebėjimų aktorius darė ne tai, ką turėjo daryti, o pavirto žydrojo ekrano „digitalu“? Priežastys čia aiškiai kur kas subtilesnės nei linksminantis skystimų poveikis ar į nuošalę pasiųsta barakudų genties ešeržuvė.

Ši netektis verčia galvoti pirmiausiai apie tai, kokia iš tiesų yra mūsų kultūros politika, jei ji gabiausius teatro žmones verčia tapti TV pulteliu, turinčiu mygtuką „pajacai“.

Aišku, kad viskas čia dėl pinigų ir jų paskirstymo. Kuo žmogus šiais laikais tampa būdamas teatro aktorius? Dar vienu skandinaviškų bankų skolininku iki gyvos galvos. Ekonominiu pastumdėliu, ieškančiu išeities iš padėties. Asmeniu, kuriam nuolat reikia šalpos arba papildomo uždarbio. Tai kas, kad jis vakarais vaidina lordą Glosterį, dieną jam vis tiek tenka būti realybėje, kur vyraujantys poreikiai – toli gražu ne kūrybiniai.

Tik ko tada verta visuomenė, kuri tokio lygio žmones verčia būti niekalu, nors tuo pat metu kultūros sostinių plovykloms išbarsto dešimtis milijonų?

Jei atidžiau pažvelgtume į žvaigždėtus mūsų TV ekranų langus, pastebėtume ne vieną dešimtį talentingiausių Lietuvos aktorių, kurie, užuot vaidinę karalių Lyrą, apsimetinėja televizijos pusgalviais. Dėl to, kad galėtų oriau gyventi, jie tampa ne kilnios dramos herojais, o priedėliais prie transliuojamos reklamos, komerciniu brukalu. Žmonėms, svajojantiems apie W.Shakespeare'ą ir „Vyšnių sodą“, tai yra mentalinė žūtis. Kodėl tada reikia taip stebėtis, kad jie tą žūtį atvaizduoja ir realiame gyvenime? Viskas čia logiška. Bet nepateisinama.