Pastabos apie 2006 metų pasaulio futbolo čempionatą (2)

„Klaipėdos“ apžvalgininkas

Jei futbole viską lemtų pranašumas bei minties ir atlikimo technikos viršenybė, futbolas nustotų kitų svarbių savo komponentų. Vienas jų yra visiškas futbolo rezultatų neprognozuojamumas. Tad visi futbolo totalizatoriai yra gerokai artimesni kortoms, kazino lošimams ar bet kuriam kitam azartiniam lošimui, negu rimtai futbolo analizei.

Žinome daugybę atvejų, kai įspūdingiausiai žaidusios komandos nepasiekdavo finalo arba pralaimėdavo jį pasiekusios. 1982 metais įspūdingai žaidę Zico ir Falcao eros brazilai - šiai nuostabiai Brazilijos futbolo kartai taip ir nelemta buvo tapti pasaulio čempionais - nesustabdė Paolo Rosio kontratakų ir 2:3 pralaimėjo Italijai.

Pastaroji čempionatą pradėjo tiesiog prastai, vos ne vos išėjo iš savo pogrupio ir tik dėl įmuštų bei praleistų įvarčių santykio pateko į atkrintamąsias varžybas, bet po to žaidė vis geriau. Vis dėlto net po italų pergalės 2:1 prieš Argentiną atkrintamajame pogrupyje mažai kas abejojo, kad brazilai įveiks Italiją ir pasieks pusfinalį bei finalą.

Kad ir kaip būtų, Italijos pergalė pasaulio čempionate vėliau buvo visiškai pelnyta, nes ji pusfinalyje rezultatu 2:0 įtikinamai nugalėjo Lenkiją, o finale nepaliko jokių šansų Vokietijai. Likus dviem minutėms, italai po Paolo Rosio, Marko Tardelio ir Alesandro Altobelio įvarčių triuškinančiai pirmavo 3:0, tad 88 minutę pasiektas Paulio Breitnerio paguodos įvartis bent jau išgelbėjo vokiečius nuo žeminančio pralaimėjimo.

O antroji komanda po brazilų, iš kurios buvo tikimasi žaidimo finale ir gal net aukso medalių, buvo neužmirštamoji Mišelio Platinio, Žano Tiganos, Mariuso Tresoro ir Alaino Gireso Prancūzijos rinktinė.

Lygiai kaip neįmanoma užmiršti aukso nelaimėjusių olandų žaidimo 1974 ir 1978 metų pasaulio čempionatuose, lygiai taip pat futbolo istorijoje ypatinga vieta teks 1982-ųjų Prancūzijos rinktinei ir ypač jos žaidimui prieš Vokietiją. Atkaklios rungtynės baigėsi lygiosiomis 1:1, o per pratęsimą prancūzai įmušė du įvarčius ir pirmavo 3:1.

Bet kuri kita dabartinė komanda būtų organizavusi gynybą bei tempusi laiką. Tik ne ano meto Prancūzijos rinktinė, kurios elegantiškas futbolas tapo organizuotos vokiečių futbolo mašinos auka - Vokietija išlygino rezultatą, o po baudinių laimėjo rungtynes.

Kas laimi čempionatus?

Kas laimi tokiais atvejais, kai susiduria dvi viena kitą paneigiančios futbolo stilistikos, mokyklos ir filosofijos? Atsakymas paprastas - laimi tie, kurie moka nepralaimėti reginio, grožio ir išorinio efekto požiūriu tarsi pralaimėtų rungtynių.

Žiūrovai visada labiau myli gražiai žaidžiančias komandas - nebent fanatiškas savos komandos palaikymas sirgaliams atima futbolo grožio atpažinimo ir džiaugsmo išgyvenimo dovaną. Bet juk tikrų futbolo žinovų ir mylėtojų santykis su futbolu tuo ir skiriasi nuo minios orgijos, kad jie patį futbolą vis dėlto myli labiau už saviškius futbole.

Tuo ir skiriasi komandų ir žiūrovų interesai, kad nacionalinėms rinktinėms pasaulio čempionatuose dažniausiai svarbu ne tiek efektingos pergalės, kiek sugebėjimas baigti turnyrą nepralaimėjus, išskyrus nebent nieko nelemiančias pogrupio rungtynes.

Nugalėtojai ir favoritai

Galima kalbėti ką tik nori apie šių metų Italijos rinktinę (vadinti juos simuliantais, provokatoriais - taip juos pakrikštijo sporto spauda), bet jie sugebėjo švariai laimėti prieš Vokietiją, o finale nepralaimėti galingai žaidusiai Prancūzijos rinktinei.

Jei būčiau paklaustas, kurios komandos savo žaidimu labiausiai nusipelnė finalo, nedvejodamas atsakyčiau, kad Argentina ir Prancūzija. Jos pasiekė gražaus ir efektyvaus žaidimo derinį. Vokietijos rinktinė taip pat žaidė atvirą, aistringą ir atakuojantį futbolą - jau vien tuo ji nusipelnė simpatijų. Kad ir kaip būtų, prieš Argentiną vokiečiai laimėjo po 11 metrų baudinių serijos - o tai jau loterija ir fortūna.

O prieš Vokietiją italai pasiekė pelnytą ir jokių abejonių niekam nepalikusią pergalę. Dėl finalinių rungtynių abejotinų momentų galėčiau pastebėti, kad prancūzai įgijo pranašumą prieš italų komandą po 11 metrų baudinio, kurio paskyrimas vertas debatų.

Italų pražanga nebuvo tiek šiurkšti, kad finalinėse rungtynėse būtų galima iškart skirti 11 metrų baudinį, tuo iškart leidžiant vienai komandai įgyti žaidybinį pranašumą. Juk išlyginti rezultatą yra gerokai sunkiau nei išlaikyti įgytą persvarą. O italai sugebėjo išlyginti rezultatą ir šitą padarė nepriekaištingai.

Teisėjai - dramų dalis

Dar vienas istorinis ekskursas, leidžiantis suprasti teisėjų veiksmų svarbą. 2002 metų pasaulio čempionate Belgija turėjo pirmauti prieš Braziliją 1:0. Belgijos rinktinės kapitonas Markas Vilmotsas įmušė kuo švariausią įvartį, bet jis nebuvo įskaitytas.

Jei Belgija būtų pirmavusi, brazilai būtų buvę priversti masyviai atakuoti ir atsidengti bei tuo suteikti papildomą šansą Belgijos komandai kontratakuoti. O Brazilija kaip niekur nieko sau žaidė toliau ir pasiekė pergalę 2:0.

Tad teisėjai ir jų sprendimai visada yra futbolo dramų dalis. Italija paskutiniajame čempionate laimėjo prieš Australiją po Fabijo Groso reido, kuris vargu ar baigėsi tikru jo parbloškimu australų vartininko aikštelėje.

Rungtynėse tarp Olandijos ir Portugalijos ypatingą reputaciją pelnęs teisėjas Valentinas Ivanovas nepaskyrė mažiausiai dviejų akivaizdžių 11 metrų baudinių į Portugalijos rinktinės vartus. Nė neminiu šito teisėjo negebėjimo kontroliuoti rungtynes.

Kad ir kaip būtų, nė vienas pasaulio futbolo čempionatas nėra praėjęs be teisėjų klaidų ir audringų ginčų. Šiuo požiūriu ypač liūdnai atrodė 2002-ųjų čempionatas, kuriame šiurkščios teisėjų klaidos pylėsi viena po kitos ir neretai išsiskyrė su sporto etika ir padorumu.

Pakanka prisiminti, kaip teisėjas Italijos rinktinei neleido laimėti rungtynių prieš Pietų Korėjos rinktinę, neįskaitydamas dviejų švarių įvarčių į Pietų Korėjos komandos vartus.

Nežinia, kuo tai baigsis

O pastarasis čempionatas dar kartą iškalbingai priminė, kad futbolas yra paties gyvenimo modelis. Kaip gyvenimą, taip ir futbolą mylime už jo netobulumą, aistras ir paslaptis.

Mes nežinome ir nenujaučiame ne tik savo gyvenimo pabaigos, bet ir čia pat mūsų laukiančios akimirkos. Tos akimirkos nenuspėjamumo išgyvenimas neretai paverčia mus laimingus. Futbolas turi šią spontaniško gyvenimo džiaugsmo atvėrimo galią.

Isakas Baševis Singeris yra pasakęs, jog gera literatūra mums primena, kad priežastingumas tėra kaukė ant likimo veido. Prisipažinsiu, apie tai dažnai susimąstau žiūrėdamas geras futbolo rungtynes.