Vadinamųjų euroatlantistų kalbos, esą Europa ir Amerika – neišskiriamos, atrodo, antrąsyk pasirodė esančios grįstos iliuzijomis.

Lietuvos Prezidentei Daliai Grybauskaitei nesutarimai tarp JAV ir Europos, kuriuos sukėlė šnipinėjimo skandalas, antrąją pirmininkavimo ES Tarybai dieną apkartino svečiavimąsi meilės mieste.

Prancūzijos vadovas François Hollande’as, susitikęs su Prezidente, buvo griežtas – reikia bendros ir tvirtos ES pozicijos šiuo klausimu. Amerika turi pasiaiškinti. Beje, jis ne vienas taip mano.

Maža to, Eliziejaus rūmų šeimininkas pridūrė, kad ir Laisvosios prekybos sutarties likimas po šio skandalo – neaiškus. Galbūt Prancūzija blokuos susitarimą?

Lietuvos vadovė drąsino – su amerikiečiais visas problemas galima išspręsti draugiškai ir nereikėtų kvestionuoti sutarties. Juk „derybos dėl Laisvosios prekybos sutarties yra atskiras klausimas, dėl kurio jau sutarta anksčiau“.

Susitarė įspūdis, kad barasi tėtis su mama, o vaikas bando juos sutaikyti.

Kalbant rimtai, Jungtinių Valstijų interesai – viena, ES – kita.

Euroatlantistai mano, kad šie interesai visuomet sutapo ir sutaps. Kaip kad buvo Šaltojo karo metais, kai bendras Vakarų priešas buvo Tarybų Sąjunga.

Atrodo, kad taip paprastai galvoti – mažų mažiausiai naivoka. Pasaulyje situacija kiek sudėtingesnė, nei mano transatlantinės vienybės sergėtojai, deklaruojantys amžiną Europos ir JAV artumą.

JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry visiškai teisus – šnipinėjimas yra įprasta valstybių praktika. Klaidingai galvoja veikiau Europos politikai ir įvairūs ekspertai, manantys, kad kas jau kas, bet Amerika jų nešnipinės ir visuomet liks tvirta draugė.

Visgi skandalas, atrodo, išsklaidė bent jau objektyviai mąstančių iliuzijas. Žinoma, vargu ar Europa nusigręš nuo Jungtinių Valstijų. Taip nenutiko net 2003 m., kai JAV vienašališkai įsiveržė į Iraką, o Vakarų Europos valstybės (Prancūzija ir Vokietija) su tuo nesutiko.

Vis dėlto visi turi savo interesus, ar ne metas ir Europai juos turėti?