Apsimelavę, suklaidinę, galvose – ne europietiškos vertybės ir globalizacija, o siauras ir bukas etnonacionalizmas. Tai – mūsų kairieji. Šiaip panašūs epitetai dažnai taikomi viduramžiškas tradicijas apie abortus ir bažnyčios vaidmenį puoselėjantiems radikaliems dešiniesiems, tačiau tinka ir daliai socialdemokratų.

Kodėl? Todėl, kad Lietuvos tautinės mažumos, ypač – lenkai, jau du dešimtmečius laukia, kada lietuviai susitaikys su, atrodytų, tokia paprasta nuolaida – keliomis papildomomis raidėmis abėcėlėje.

Valdantieji socialdemokratai ir savo, ir Vyriausybės programoje pažadėjo kuo greičiau šį iš esmės techninį, bet dėl buko lietuvių kalbinio nacionalizmo tapusį politinį, klausimą išspręsti. Kairiųjų viršūnėlės tai žadėdavo, tai persigalvodavo, ir Tautinių mažumų įstatymas, turintis šias problemas baigti, vėl užstrigo.

Nuo pat pradžių dalijant pažadus buvo aišku, kad koalicijoje šiuo klausimu sutarimo nėra, bet socialdemokratų propagandininkas Gediminas Kirkilas vis tiek skelbė, kad viskas bus išspręsta šių metų balandį. Suklaidino ar sąmoningai pamelavo?

Iš esmės filologinė ar net techninė problema įgavo politinį ir net tarptautinį skambesį. Dėl to atsiprašinėjama ministrų lygiu. Politikai ir iš kairės, ir iš dešinės suranda visokiausių priežasčių aiškinti, kas gi būtų blogo, jei George'o Busho ar Adamo Mickiewicziaus pase ar ant gatvių lentelių būtų rašoma originalo kalba. Pusę metų techninei problemai sutvarkyti – netrumpas laikas, tačiau lig šiol bijoma kažkokių baubų.

Išsprendus šias pseudoproblemas, galima būtų imtis tikrųjų. Pavyzdžiui: kas atsitiko ir ką daryti, kad šalia sostinės yra labiausiai šalyje atsilikęs Vilnijos regionas? Tokio atvejo kaip mūsiškis Europoje nelabai rasi. Kodėl tas kraštas dezintegruotas ir socialiai silpniausias kone visais požiūriais?

Galiausiai, kaip yra su Lietuvos lenkais? Ar Lietuvoje apskritai gyvena ir kiek tikrų lenkų? Jei taip – kokie jie ir kokia jų tapatybė? Kaip jie supranta lenkiškumą. Tik kalbiniu pagrindu ar yra koks nors kitoks, tvirtesnis pamatas?

Deja, valdantieji tokių ir panašių klausimų nekelia. Apmaudu ir tai, kad jų nekelia ir Valdemaro Tomaševskio partija. Turbūt dėl to, kad išsprendus tokias problemas šiai partijai nebus ką veikti. Tačiau jei jau socialdemokratai save laiko vakarietiškų vertybių išpažinėjais – bent verta pabandyti. Vis dėlto tūpčioti vietoje ir gaivinti primityvų lietuvių kalbinį nacionalizmą – lengviau.