Nuskambėjo Seime priesaikos žodžiai, geranoriški ir nelabai palinkėjimai. Jau pamatėme pirmuosius abejotinus pažadus. Valdžioje, kaip ir kiekvieno mūsų gyvenime, veikia tie patys tvarumo dėsniai. Jeigu tuščia piniginė, keisk nekeitęs šeimininkes, geresnių blynų nesulauksi. Nebent lovoje miegoti bus mieliau. Bet tas malonumas, urzgiant tuščiam skrandžiui, greit išgaruoja. Tautos skrandis taip pat skleidžia nerimo keliančius garsus, į kuriuos buvo prisižadėję nedelsdami reaguoti naujai išrinktieji. Bet jų veiksmai, dar nepradėjus dirbti, jau kelia rimtų abejonių.
Tas entuziastingai žadėtas minimalaus atlyginimo didinimas jų kalbose vis rečiau prisimenamas. Nors pirmiausia logiškiau būtų buvę grąžinti pensininkams skolą, o tik paskui pradėti naujo ekonomikos namo statybą. Dabar išeina, kad, negrąžinus pensininkams tos skolos, jų pinigėliais bus bandoma pagerinti kitos socialinės žmonių grupės gyvenimą. Akivaizdu, kad toje rėmimo kompanijoje dalyvaus ir negrąžintų pensijų pinigėliai. Kažkokie stebuklingi pinigėliai! Vienai vyriausybei padėjo iš krizės išbristi, dabar kitai vyriausybei dar savo alkanus gyvenimo brolius sušelps. Išeina, kad ne naujoji vyriausybė, o vargšas vargšą gelbės.
Menka paguoda, kad nežadama naktinių reformų, bet dirbti planingai, kaip anuomet. Tai paguodžia, bet akivaizdu, kad visa tai vyks vėžlio žingsniais. Iki liepos 1 d. komisijos nagrinės esamą padėtį, o paskui jau driokstelės nauji sprendimai. Tik ar bus laiko tiems sprendimams, pradėjus pirmininkauti ES ir daryti apmatus 2014 m. biudžetui?
Stebina ir žadamų komisijų gausa, tarsi į Seimą susirinkę vieni naujokai ir nebežino, ką iki šiol dirbo. Susidaro įspūdis, kad arklių keitimas perkėloje pasirinktas ne pačiu geriausiu laiku ir ne pačioje geriausioje vietoje. Senoji vyriausybė savo arklius iškinkė, naujoji niekaip tų arklių nesuranda. Jeigu delsiama ieškoti ministrų, vadinasi, jie sunkiai randami arba randami su įgimtomis nuodėmėmis. Todėl ir delsiama, kad neduok Dieve, iki jie bus patvirtinti šioms pareigoms, neiškiltų jų nuodėmės viešumon. Po to – tegul ir tvanas. Tegul patys kapanojasi, nes juos pasirinko pati Prezidentė, o visi kiti, pradedant partijų vadais ir premjeru bus nė prie ko. Dažnai naujieji pradėjo cituoti užsienio vadovų mintis, tose šalyse esamą tvarką. Tai parodo, kad žmonės apsiskaitę. Vis dėlto nesigirdi raginimo liautis vogus ir melavus.
Kitas nenuoseklumas – kai jau ne vieną kartą naikintam Seimo nario imunitetui vėl sudaroma komisija. Negi anksčiau be jokios priežasties naikino? Antra vertus, tai atviras nepasitikėjimas prokuroro išsakytais teiginiais ir iki tol vykusiems teismo posėdžiams. Negi ši komisija revizuos ikiteisminius tyrimus ir iki tol vykusius teismo posėdžius? Todėl tie pabaksnojimai į Vakarų demokratijas daugiau kvepia demagogija nei nuoširdžiu noru pasikliauti teismo sprendimais.
Tame margame informacijos sraute įdomiai atrodo ir pirmųjų asmenų reitingai. Matome, kad Prezidentės nukrito, o naujojo premjero pastebimai pakilo. Prezidentė dirba jau trejetą metų, o premjeras savo darbo dar nė nepradėjo. Vyriausybės formavimas ir programos ruošimas – ne tas darbas, už kurį duodami reitingai. Kol kas jis viešoje erdvėje viso labo geras žmogus. Ir ne daugiau. Tai iš kur tie reitingai, ponai reitingų gamintojai?
Dar keisčiau atrodo, kai skelbiami savo pareigomis arba politiniu svoriu nesugretinamų žmonių reitingai. Pareigingo kiemsargio reitingai visada bus aukščiau už tos seniūnijos vadovo reitingus. Nedaugelis supranta tą reitingų virtuvę, kiti nepagrįstai džiaugiasi arba griežia dantimis. "Opiumas liaudžiai", – pasakytų žinomas herojus.
Kita ne mažiau įdomi statistikos informacija, kad gyventojų pajamos sumažėjo, bet bankuose indėliai padidėjo. Realiai būtų, kad pilkoji masė kaip gyveno taip ir tebegyvena. Bet štai keletas tūkstančių pačių pačių turtingiausiųjų savo pajamomis solidžiai papildė bankų kišenes. Nors jie patys viešai neigia apie turto pagausėjimą ir nuolat aimanuoja apie slegiančias skolas. Tad iš kur atsiranda tie oficialūs pinigėliai? Kadangi ta statistika mums nieko sąžiningo nepasako, galima tik numanyti, kad šešėliniame versle sukasi antras šalies biudžetas, kad deklaruojamos pajamos duoda dešimteriopą pelną, vietoje vieno pagauto kontrabandos milijono prasprūsta dešimtys nepagautų.
Eiliniam piliečiui, anot mūsų klasiko Juozo Erlicko, telieka giliai įkvėpti gaivių rytinių išmetamųjų dujų, likusių nuo prašvilpusio kontrabandos karavano. Ir jei alaus butelis neatkimštas, prie jo sėdintis vyras gali kažin kiek sėdėti, jis vis tiek nepasigers. Kaip ir tuščios tautos piniginės viešai dalijamais pažadais neužpildysi. Ko galima tikėtis, kai Seimo narė, padėjusi ranką ant Konstitucijos, prisiekia, o jos namukas puikuojasi su dvikalbe lentele?
Neteisybės – žemės ūkyje. Ūkininkai verkia dėl mažų ES išmokų, nors gauna beveik 500 litų už hektarą. Ir skriaudžią kitą savo brolį tautietį iš kurio tą hektarą nuomojasi. Mokėdamas už to hektaro nuomą 200–250 litų. Taigi, gauna pinigėlius, sumoka nuomos mokestį ir dar jam pusė tų pinigėlių lieka, jau nekalbant apie pajamas už gautą derlių.
Senyvi žmonės žemę nuomoja be sutarčių, tad yra taip, kad tuos nuompinigius gauna tik už praėjusius ar užpraėjusius metus. Mat praėjusieji buvo nederlingi. Užklausus Žemės ūkio ministerijos klerkų, kodėl išmokos ūkininkams mokamos už nuomojamą žemę, nereikalaujant iš jų sutarčių, atsakoma, kad tai – nereikalingas popierizmas ir tų žmonelių asmeninis reikalas. Todėl galima teigti, kad ir su žemės ūkio statistika, matant dirvonuojančius plotus, ne viskas pas mus gerai.
Naujausi komentarai