Metaforų, leidžiančių suprasti bei pajausti susidariusią politinę situaciją, pasiūlė patys politinio lauko dalyviai. Laukiant Vyriausybės formavimo pabaigos, patarėjas Frederikas Jansonas „Nemuno aušros“ lyderio laidytus ultimatumus dėl teikiamų kandidatų tvirtinimo prilygino terorizmui. „Prezidentas su teroristais nesidera“, – sakė patarėjas ir tikino, kad Remigijui Žemaitaičiui šalies vadovas tikrai nepasiduos.

Manau, kad ši metafora nėra itin tinkama norint suprasti tai, kas įvyko – ir ypač tai, kas šiuo metu vyksta ar vyks. Ne dėl to, kad apie save kaip aktyvų prezidentą kalbėjęs Gitanas Nausėda pasidavė praėjus vos savaitei. Bet veikiau dėl to, kad prezidentas į „aušriečių“ spaudimą ir nežiūrėjo kaip į teroristų vykdomą ataką. Juk išlaisvinti teroristų paimtus įkaitus ar išsilaisvinti pačiam yra esminis dalykas. O šalies vadovas net nesumirksėjo ir pagalbos neprašė. Taigi, akivaizdu, kad niekas nėra sučiuptas ir paimtas į nelaisvę.

Nepanašu, kad ir socialdemokratai – net tie, kurie prabilo, jog visa bėda kyla iš „Nemuno aušros“ – būtų linkę pripažinti, kad tapo įkaitais. Nebent „aušriečių“ pagrobtus socialdemokratus ištiko Stokholmo sindromas ir šie dabar ėmė identifikuotis su pagrobėju, o patiriamą diskomfortą racionalizuoti, tikindami save ir kitus, kad „taip geriau stabilumui“.

Kaip ten bebūtų, realybėje „aušriečius“ socialdemokratai kvietėsi patys net du kartus.

Todėl susidariusią situaciją geriausiai apibendrintų kita metafora. Kaip jums pokerio stalas?

Prie jo dažniausiai ateinama savo valia – su ganėtinai aiškiais lūkesčiais bei ambicijomis ir net gera nuotaika. Tačiau pradėjus žaisti – malonumas nebūtinai ilgai išsilaiko. Ypač kai nebekrenta geros kortos, o kiti žaidėjai statymų nemažina.

Prie pokerio stalo – trys žaidėjai

Kas šioje metaforoje žaidžia pokerį? Tai prezidentas, socialdemokratai ir „Nemuno aušra“.

Prezidentas prie stalo atsisėdo turėdamas labai aiškų tikslą – laimėti bent jau Energetikos ministeriją. Tik po sudėtingos partijos pasiekęs norimą išlošį, prezidentas veikiausiai nusprendė, kad nebeverta toliau didinti statymų. Kam rizikuoti jau išloštu Žygimanto Vaičiūno žetonu? Juk tęsiant kortų maišymą, gali pralaimėti ne tik jį, bet ir jau susibūrusią koaliciją. Taip, veikiausiai, svarstė šalies vadovas, iki kol jam pradėjus kilti nuo stalo išsipūtė kultūros bendruomenės akys. Ji pasijautė apiplėšta. Prezidentui, dar bekylant nuo stalo su energetikos žetonu rankoje, teko aiškintis su menininkais – kaip čia viskas išėjo, kad jis jiems nėra skolingas, kad kabeliai bei vamzdžiai turi polinkį dingti.

Prie stalo taip pat sėdi socialdemokratai. Jie yra vykstančio lošimo iniciatoriai. Ši rinkimus laimėjusi partija sukvietė arba neprieštaravo, kad prie stalo sėdėtų konkretūs žaidėjai. Jų pasirinkimu kortas išmetė ir pasitraukė Sauliaus Skvernelio demokratai. Socialdemokratų interesas yra toliau lošti. Tiksliau – atsilošti. Dėl agresyvaus blefo per pirmuosius kortų maišymus socialdemokratai išbarstė žmonių ir politinės bendruomenės pasitikėjimą. Todėl jie nebegali sustoti – įsijungė „atsilošimo“ efektas: jeigu žaisiu dar šiek tiek, galbūt atsiimsiu tai, ką jau pralošiau. Jei sustosiu – neteksiu visko. Padaryta pertrauka reikš dar didesnę bei platesnę krizę. Ir jau ne Vyriausybėje ar kultūros srityje, bet partijoje. Tai – partijos senbuvių įsitikinimas.

Kaip jums pokerio stalas?

Todėl socialdemokratai nesibodi statymų, kurių galbūt būtų vengę pačioje žaidimo pradžioje. Ant stalo atsiduria kultūros bendruomenės žetonai, o iš čia streikai ir vis didėjantis viešas nepasitenkinimas. Tačiau socialdemokratams reikia laimėti, negalima atsitraukti, net vis labiau stiprėjant raginimams nebekortuoti su gera reputacija nepasižyminčiais „aušriečiais“. Tačiau visas socialdemokratų dėmesys koncentruojamas tik į žaidimą, o ne į ilgalaikes jo pasekmes.

Nebėra baimės atsidurti akistatoje su vis didesnius statymus siūlančia ir prarasti visko nebijančia „Nemuno aušra“. Lieka tik blefuoti prieš ją ir prieš susirinkusią bei žaidimą stebinčią auditoriją: štai kalbamės su S. Skverneliu, štai gal koaliciją šeštadienį pakeisime, galbūt mažumos Vyriausybė. Tačiau visi jau žino – tai blefas.

Trečiasis likęs žaidėjas – „Nemuno aušra“. Jis ant stalo deda egzistuojančias ir neegzistuojančias pavardes, vietoje žetonų meta iš kišenių ištrauktus makaronus, kelia statymus šantažuodamas ir provokuodamas. Jo veiksmų nevaržo niekas, net pasiskolinęs jis nesijaučia niekam skolingas. „Aušriečių“ žaidimo tikslai – ne prie dabartinio stalo. Dabar jiems svarbiausia dalyvauti žaidime ir būti matomiems. Dar svarbiau – būti nenuvarytiems nuo stalo. Tai savotiška legitimizacija ir pasiruošimas būsimiems, daug didesniems lošimams.

Ką rodo šis aptartas įsivaizduojamas politinis pokeris? Bent jau dabartiniame etape prie stalo vis dar žaidžiančių žaidėjų iniciatyva koalicija, jos sudėtis ar net ministerijų pasidalinimas nesikeis. Politikai yra įkalinti paties žaidimo logikoje bei inercijoje. Jų interesai pakankamai skirtingi ir tai nepadės esmingai išjudinti situacijos – tuo labiau empatiškai pasižiūrėti į pilietinės ar konkrečiai kultūros bendruomenės lūkesčius bei priekaištus. Šiame žaidime jie yra statymams naudojami žetonai. Nieko asmeniško – tai tik pokeris.

Nuostoliai ir laimėjimai

Apibendrinkime – kas, ką laimėjo ir pralaimėjo. Prezidentas laimėjo Energetikos ministeriją, tačiau skaudanti širdis išduoda, kad rezultatu nėra patenkintas. Akivaizdu, kad nėra. Susvyravo prezidento autoritetas tiek pokerį stebinčiųjų, tiek ir žaidžiančiųjų akyse. Iš esmės visi liko nepatenkinti prezidentu, o tai, kad jis neleido pralošti milijardų, vamzdžių ir kabelių – niekam nepadarė įspūdžio. Viskas liko užgožta dainų, kuriose skamba kultūros bendruomenės įkvėptas „gėda Nausėda“. Po šio pokerio atidžiau bus žvelgiama į prezidento tolesnius statymus ir bendrą žaidimo liniją. Kalbos apie itin tankius filtrus kandidatams, aktyvumą ir principingumą vidaus politikoje – visa tai kol kas gali būti traktuojama kaip atpažintas ir perprastas šalies vadovo blefas.

Socialdemokratai veikiausiai bus patyrę didžiausius nuostolius. Atėję su kone neišsemiamu resursu, dar nepraėjus metams jie pasirodė, pokerio terminais kalbant, kaip „žuvis“ – daug klaidų darantis, nepatyręs žaidėjas. Socialdemokratai tapo lengvu grobiu kitiems kortuotojams pasipelnyti. Tai nesuteikia rinkimus laimėjusiai partijai patikimumo ir solidumo. Dėl to ateityje gali kilti abejonių, ar verta remti šį žaidėją. Tačiau dar iki tol, kol paaiškės, ar po kitų Seimo rinkimų ši partija sėdės ar stovės prie pokerio stalo – socialdemokratų laukia didžiuliai iššūkiai. Kaip pasiaiškinti dėl „Nemuno aušrai“ pralošto turto ir užaugintos įtakos, kaip grąžinti skolas ir galiausiai – kaip nesusipykti partijos viduje? Juk nuomonių išsiskyrimas dėl žaidžiamo žaidimo vis labiau ryškėja ir įsitikinusių, kad socialdemokratai pralaimi, nes juos apgaudinėja „aušriečiai“ – tyliai, bet daugėja.

Ir galiausiai „Nemuno aušra“. Ji nežaidžia prie stalo kaip kitas žuvis ryjantis ryklys. Tai vis dar tik laiminti žuvis, kuri kol kas gali pasididžiuoti didžiausiu išlošiu. Bet ne dėl gudrumo, o dėl kitų žaidėjų pasyvumo ir silpnumo, dėl drąsos stokos pagauti akivaizdžiai blefuojanti kortuotoją. Kartais susidaro įspūdis, kad R. Žemaitaitis pats negali patikėti savo sėkme, kad viskas taip paprasta ir lengva, kad jam, nepaisant visko, vis dar leidžiama sėdėti prie stalo.

Teko kartą diskutuoti su „Nemuno aušros“ architektais. „Aušriečių“ tikslas yra ne šis, o kitų rinkimų Seimas, siekis būti nebe partnere, o buriančia jėga. Taip jie pristatė savo planus. Panašu, kad būtent dabar vykstantis pokeris šią ambiciją gali tik dar labiau paskatinti.