Ką daro Briuselio ir Vilniaus politikai? Nieko. Jie mažiausiai suka galvas, kas bus, kai finansinė stichija iš Jungtinių Valstijų pasieks Europą. Per visas krizes cunamiai dalį gyventojų nuskandina. Ir tai – tik jų pačių bėda.

Patikimiausias lakmuso popierėlis – komerciniai bankai. Brangsta paskolos. O ir jų išdavimo sąlygos griežtėja. Bankai nenori rizikuoti pinigais, nes tai jų pinigai. Visos valdžios mėgsta rizikuoti pinigais, nes tai ne jų, o mokesčių mokėtojų pinigai. Be to, trūkstamus milijardus biudžetui nesunkiai galima pasiskolinti net pačiais sunkiausiais laikais.

2008-ųjų pasaulinės krizės metu Vyriausybė skolinosi daugiau kaip už 10 proc. metines palūkanas. Žvėriški procentai. Tik prieš porą metų šių skolų atsikratėme persiskolinę geresnėmis sąlygomis. Bet. Vis tiek skolingi. Ir kasdien vis labiau. Valdžia, atrodo, to nepastebi. Svarbesni tarptautinių agentūrų įvertinimai, kad mūsų skolinimosi reitingai išlieka aukšti. Vadinasi, toliau taip pat bus skolinamasi.

Visos valdžios mėgsta rizikuoti pinigais, nes tai ne jų, o mokesčių mokėtojų pinigai.

Vieną gražią dieną, kuri tikrai nebus graži, Europos Vadovų Taryba ims skambinti pavojaus varpu dėl nevaldomos infliacijos. Bus per vėlu. Jau ir dabar kainos keičiasi keletą kartų per parą. Jų šokinėjimas geriausiai matyti degalinių švieslentėse. Tik ant parduotuvių lentynų gulinčių prekių kainų pokyčius sunkiau pastebėti.

Ar kas nors pinga? Taip. Nors ir didinami atlyginimai, tačiau realiai darbo jėga pinga. Norint nusipirkti tokią pat prekę, kaip prieš metus, tenka ilgiau dirbti. Tokia yra realybė, o ne ta, apie kurią mėgsta pasakoti politikai. Jie į viską žiūri pro rožinius akinius. Ir visada viską pramiega. Lyg būtų miegapelės.