Greičiausiai retam naujiena: psichologai jau nebesiginčija dėl to, kad viena nerimo ar nuotaikos sutrikimų priežasčių – socialinės medijos. Visai logiška – nuolatos jose matydamas pažįstamų nuotraukas su pinakoladomis po palme ar sužadėtuvėmis prie Eifelio bokšto imi manyti, jog pats gyveni pilkai ir nevykusiai. Bet yra ir kitas aspektas, atrodo, vis dar nepelnytai pamirštamas. Didžiulis žinių srautas apie aplink vykstančias negandas jautresniam žmogui nupaišo žiauraus, neteisingo ir liūdno pasaulio paveikslą. Bet ne tik tai. Poetas Davidas Jonesas yra rašęs, kad gebėjimas išgyventi viską stipriai yra ir palaima, ir prakeiksmas (It is both a blessing / And a curse / To feel everything / So very deeply angl.). Ne pyragai šiandien tiems, kuriems skauda ne vien tik tada, kai iš kojos spardoma galva – jų.

Turbūt bet kuriam, dar galutinai nesupuvusiam morališkai, vienas nemalonesnių jausmų yra žinojimas, kad galėjai padėti kitam, bet nepadėjai. Kadaise buvo laikai, kai tos pagalbos paprašyti reikėjo beldžiantis į duris. O štai dabar pakanka atsidaryti naršyklę ir kraupsti: dėl smagumo sužaloti gyvūnai, niekam nereikalingi senoliai, gyvenimo nuskriausti vaikai ar milijonas kitas barelių naftos, kartkartėmis išsiliejančių į vandenyną. Supranti, jog nei gyvenimo, nei jo santaupų nepakaktų visiškai šių problemų išspręsti. Gali nuo ryto iki vakaro pasirašinėti peticijas, aukoti visus uždirbamus pinigus šuniukų ir kačiukų gerovei ar savanoriauti gydydamas Afrikos vaikus, bet jei tą darysi vienas, pastangos tebus lašas teršalų nuspalvintoje jūroje.

Gali nuo ryto iki vakaro pasirašinėti peticijas, aukoti visus uždirbamus pinigus šuniukų ir kačiukų gerovei ar savanoriauti gydydamas Afrikos vaikus, bet jei tą darysi vienas, pastangos tebus lašas teršalų nuspalvintoje jūroje.

Dėl to kai kas ir pasirenka eiti lengvesniu keliu ir nesikišti, jei kiškis svetimas. Vis tiek jie vieni nieko nepakeis, kam vargintis? Žiauri tiesa, bet kai kur moterys vis dar mokomos šaukti "Gaisras!", jeigu jas prievartauja. Taip aplinkiniai, pamanę, kad ugnis gali pasiglemžti jų brangų asmeninį turtą, į pagalbą atskubės greičiau. Bent jau man baugoka gyventi tokioje visuomenėje. O jums?

Žinoma, galima kritikuoti feisbuko puslapius, kuriuos šiandien turi kone kiekvienas globa bei parama užsiimantis fondas. Tačiau ar verta pykti ant to, kas tiesiog atspindi realybę? Ar tai ne tas pats, kaip trankyti veidrodį dėl to, kad veidas jame kreivas? Galima guostis, kad bent pats esi padorus žmogus, nusenusių senelių iš namų neišvaręs ar vaikus auginantis be grūmojimo girtu kumščiu, tad neprivalai klausytis tavęs neliečiančių verkšlenimų. Na taip, pradėti nuo savęs visuomet pirmas ir labai svarbus žingsnis. Tik vargu, ar jo pakanka pasaulyje, kuriame gyvename šiandien. Ypač, jeigu norisi, kad šis būtų gražus ne vien užtrenkus namų duris iš vidaus.

Jei nebūtų skriaudėjų, nereiktų ir gelbėtojų. Gyventume visi laimingi ir besišypsantys už savųjų baltų tvorelių kaip tame "Nusivylusių namų šeimininkių" užmiesčio kvartale. Bet kol kas taip nėra. Ir kol atsiranda tokių, kurie žaloja bei griauna, verkiant reikalingi tie, kurie gėrio balansą nors minimaliai, bet pasistengs atkurti. Ar bent nesiputos ir netrukdys tiems, kurie tą daro. O tuomet ir kolektyvinė sąžinė švaresnė bus, ir rytojus šviesesnis, ir gal net naujienų srautas – su vis mažiau graudžių pagalbos šauksmų.