Vokietijoje paskelbtas Konstitucinio teismo sprendimas dėl euro gelbėjimo sąlygų ir galimybių nenuramino vokiečių. Savaitraštis „Die Zeit“ pirmajame savo puslapyje pateikė septynis klausimus politikams ir šalies piliečiams.

Ar privalo vokiečiai už visus mokėti? Ar euras dabar yra saugus? Kodėl teisėjai sako „taip“ gelbėjimo skėčiui ir ką reiškia jų „bet“? Ką tuo laimėjo kanclerė? Ar Graikija ir Co darys suglebusias reformas? Ar teismas prieš politikus nusilenkė? Ar tauta turės teisę balsuoti pati?

Į kiekvieną šį klausimą yra atsakymas. Aišku tik viena, jog teismas euro gelbėjimo fondui atvėrė kelią. Laikas parodys, ar tai teisinga kryptis, ar tiesiog tai buvo viena iš galimybių teismo sprendimu pratęsti euro gyvavimą.

Ko gero, šiandien niekas nesiimtų spręsti, kas iš tikrųjų yra geriau globaliai Europai ir konkrečiai kiekvienai jos valstybei.

Politikai šneka, šypsosi ir užsimiršta svaiguly. Tokia jau jų dalia. Piliečiai gyvena savo gyvenimus ir skaičiuoja savo uždirbtus pinigus.

Vokietijos piliečiai, žinoma, norėtų ramybės. Bet kai tą ramybę drumsčia atvykėliai, pasidaro nejauku.

Štai prieš kelias dienas Vokietijos vidaus reikalų ministerija paskelbė, jog nuo sausio iki rugpjūčio Vokietija suteikė prieglobstį 33 284 žmonėms, t.y. 5005 daugiau nei prieš metus. Didžiausios pabėgėlių grupės yra iš Afganistano (4781), Irako (3517) ir Sirijos (2963).

6162 prašytojai iki šiol kaip pabėgėliai dar nepripažinti.

Būtent pabėgėliai iš musulmoniškų šalių šiomis dienomis žygiuoja per Vokietiją ir spalio 3-iąją, Vokietijos vienybės dieną, jie nori žygiuoti Berlyne. Pabėgėliai reikalauja ir daugiau privilegijų. Jie jau nebenori paramos gauti maisto produktais ir vietoje jų reikalauja pinigų. Jie jų gaus.

O kiek pinigų lieka kitoms šalies gyventojų reikmėms? Na, regis, kur jau kur, bet gerovės valstybėje Vokietijoje sveikatos apsauga yra pavydėtina. Tačiau gydytojai ir ligonių kasos nesutaria dėl paslaugų apmokėjimo. „Die Zeit“ paskelbė labai įdomią praėjusių metų pirmo pusmečio statistiką. Pagal apmokėjimą gydytojai išsidėsto taip: nefrologai, hematologai ir onkologai, radiologai, gastroenterologai, oftalmologai, chirurgai, ortopedai, pediatrai, urologai, odos ligų, šeimos gydytojai (tarp jų ir internai), psichiatrai ir psichoterapeutai. Taigi net ir Vokietijoje medikų ir ypač gydytojų apmokėjimas už darbą yra atvirai diskutuojamas.

O Tiubingene vaistininkai surengė kelių valandų įspėjamąjį streiką, po kurio už vaistą, parašytą recepte, mokėsime 1 euru brangiau.

Viešumoje nesiliauja tos pačios kalbos: euro krizė, skolos, euro gelbėjimas. Ir kas beprisimena ES sutartį, kurioje patvirtintas punktas, jog valstybių finansavimas yra nusižengimas?

Viešumoje sklando ir tokia nuomonė, jog kiekvienas gelbėjimas yra naujas, nepageidautinas pavojus. Ir ne kam nors, o patiems piliečiams, jų gyvenimams, kurių atsparos taškas turėtų būti tik demokratija.

Mums visiems turėtų užtekti vietos po saule su sąlyga, jog kiekvienas esame atsakingas už savo likimą. Ir todėl neatsakingos politikų kalbos labai dažnai piliečius verčia mokėti didžiausią kainą už savo gerovę.

Labai geras to pavyzdys – buvusio Vokietijos prezidento Christiano Wulffo žmonos Bettinos leidžiama knyga „Anapus protokolo“. Spauda mirga istorijomis apie šią porą. Bet ar 598 dienos buvo tas laikas, kai prezidentas, būdamas aukščiausiose užimamose pareigose, turėjo taip skandalingai pasitraukti?

Dar visai neblogai turbūt pamenate buvusį Vokietijos kanclerį Gerhardą Schröderį, kuris po pralaimėtų Bundestago rinkimų pasuko į dujų verslą Rusijos link. Štai dabar jo žmona Doris Schröder-Köpf, žurnalistė, pasuko į politiką. Ir kitąmet vyksiančiuose Žemutinės Saksonijos žemės rinkimuose socialdemokratų sąraše nori dalyvauti rinkimuose. Kaip rašo „Die Zeit“, jos strategija yra būti mažesne, nes kai esi žemai, mažiau krenti. Auksinė taisyklė. Sunku pasakyti, ar ji neužsimirš per ilgą rinkimų maratoną. Gyvenime juk nutinka visaip.

Gyvenimas skolon anksčiau ar vėliau sužlugdo. Ir politikus, ir valstybes. Neapmokėtas sąskaitas visada tenka apmokėti – jei ne sava kišene, tai sava garbe.