Vos paskelbęs informaciją, kad Rusijos miškų gaisrai išjudina Černobylio AE šmėklą ir po katastrofos 1986-aisiais dirvožemyje likusios radioaktyvos medžiagos vėl gali kelti grėsmę, interneto puslapis tapo neprieinamas.

Netikėtai "pabalusi" Rusijos miškų apsaugos įstaigos svetainė darbo neatnaujino net ir už Rusijos sienų pasklidus triukšmui, esą Kremliaus cenzoriai užčiaupė sensacingą naujieną paskelbusį šaltinį.

Tas pats kenksmingo Černobylio palikimo motyvas – gamtos apsaugos organizacijos "Greenpeace Russia" pranešimuose. Anot žaliųjų, 14 Rusijos regionų, kur liepsnojo miškai, buvę ir radionuklidais užterštų rajonų.

Susirūpinimą dėl degančios Briansko srities, užterštos po avarijos Černobylio AE, išreiškė ir autoritetingas ekologas, Rusijos mokslų akademijos narys korespondentas Aleksejus Jablokovas. Jis pastebėjo, kad, priklausomai nuo oro sąlygų, radionuklidai galį atsidurti net Rytų Europoje.

Maskva staigiai pakeitė užsienio valstybėms adresuoto kreipimosi pobūdį ir paprašė siųsti ne žmones, bet įrangą. Žmonių esą nestinga, nors Rusijos žiniasklaida pasakoja, kaip vietos valdžia putoja ant centrinės, nes degančius miškus priversti gesinti ir savo kaimus gelbėti net ir neapmokyti civiliai gyventojai. Nors centrinė valdžia skelbiasi pavargusių rusų ugniagesių grupes siunčianti pailsėti į tolimąjį ir artimąjį užsienį... Rusijai tikrai pakanka ir savų ugniagesių ar paprasčiausiai nenorima, kad svetimšaliai pagalbininkai kaišiotų kur nereikia savo radiometrus?

Ar apskritai galima tikėti įvairiausio lygio Rusijos valdžios atstovais, kurie tikina, jog padėtis radiacija užterštuose rajonuose kontroliuojama, jei gaisrų fronte vyrauja visiškas chaosas? Ugniagesiai naudojasi beviltiškai pasenusiais žemėlapiais (kuriuose, pvz., pažymėti geležinkeliai, vietinių žmonių išardyti dar prieš kelerius metus). Liudininkai pasakoja matę, kaip miškai užsidegė po vietos viršininkų, draudusių kurti laužus, iškylos, kai buvo kepami šašlykai. Ugnis užgesinama paskutinę akimirką sulaukus lėktuvo-amfibijos, kai nuo liepsnų liežuvių iki kaimo tvorų ar kolonijos lieka 200–300 m.

Šiuos atskirus faktus labai paprasta suverti ant vieno įtarimų siūlo, kuris atvestų prie minties, kad antrasis Černobylis – ne kokia internautų antis, o galimas dar vienas įrašas ilgame šios vasaros kataklizmų sąraše.

Tokius nuogąstavimus galima vadinti visaip: nepagrįstu atsargumu, paranoja, sąmokslo teorija, noru visuomenėje pasėti kurioms nors verslo ar politinėms grupėms naudingą paniką. Tačiau kol neišmirs dar gana jauni žmonės, prisimenantys, kaip, būdami vaikai, anuomet šildėsi radionuklidais užteršto pavasario saulėje, o jų tėvai džiaugėsi bulviasodžiui palankiu oru, bet kokia žinia apie galinčią atgimti ano meto radioaktyvią šmėklą kels nerimą.

Be nuodingų radionuklidų 1986-aisiais, anuomet Lietuva ir lietuviai buvo užteršti dar ir šlykščiu sovietinės cenzūros melu – tyla apie įvykusią katastrofą, kurią sudraskė tik Vakarų radijo stotys. Išmokus pirmąją Černobylio pamoką – tyla negalima pasitikėti, sunku nepritarti rusų ekologų abejonėms: o kas, jei kai kam Rusijoje ir šiandien atrodo, kad geriausias ginklas apsiginti nuo katastrofos – melas?