Negaliu tylėti ir noriu pasidalyti patirtimi apie butų šildymą. Donato S. straipsnis "Apie šilumą – ta pati maldelė" ("Klaipėda", 2009 03 30) byloja, kad autorius apie šilumą neturi jokio supratimo.

Energetikai teisingai kartoja tą pačią maldelę, kad kiek namas suvartoja šilumos, už tiek ir moka jo gyventojai. Kiekviename name yra šilumos mazgai ir juose įrengti šilumos apskaitos prietaisai. Kiekvieną mėnesį nuo šių nurašomi duomenys ir pateikiami "Klaipėdos energijai", kuri ir apskaičiuoja mokestį visam namui.

Sunaudotos šilumos kiekis yra paskirstomas gyvatukui, vandens pašildymui ir buto apšildymui pagal gyvenamąjį plotą.

Toliau autorius samprotauja apie tai, kad reikia keisti šilumos prižiūrėtoją. Iš tiesų tai keisti reikia ne prižiūrėtoją, o renovuoti šilumos mazgą. 2008 metais mūsų name taip ir buvo padaryta. Temperatūros reguliatoriaus daviklis išvestas į lauką, į šiaurinę namo pusę, o prižiūrėtojas nustato dienos ir nakties temperatūrą jau pačiame šilumos mazge. Taigi šildymo temperatūrą palaiko lauke esantis reguliatorius.

Gruodį už apšildymą mokėjome 3,10, sausį – 3,27, vasarį – 3,30, kovą – 2,92 lito už buto kvadratinį metrą.

Įrengti šilumos reguliatorius ir apskaitos prietaisus senuose namuose, manyčiau, nėra tikslinga. Galvoju, kad pagal prietaisų rodmenis tokiuose pastatuose gyventojai visiškai atsiskaityti negalės, nes vis vien kažkur susidarys šilumos nutekėjimas, o to nutekėjimo išlaidos bus paskirstytos visiems gyventojams. Be to, reikia didelių investicijų, valstybė nepadės, o mūsų pačių kišenės kiauros.