Redakcijos skiltis

Prieš savaitę prasidėjusi savivaldybių tarybų rinkimų politinė kampanija reiškia, kad įsigaliojo gana griežtos tokios kampanijos taisyklės – įvairūs apribojimai, reklamos skelbimo ir finansavimo tvarkos, įkainiai. Kartu įsigaliojo ir gana rūsčios politinės reklamos stebėsenos bei partijų ir kandidatų finansavimo kontrolės taisyklės.

Jų formuluotės labai griežtai atrodo oficialiuose dokumentuose, bet ar tas griežtumas išliks realiame gyvenime?

Kol kas klausimų apie šios rinkimų kampanijos politines taisykles yra gerokai daugiau nei atsakymų. Ypač apie tai, ar nustatytų apribojimų tikrai bus laikomasi, ar nebus sugebėta jų efektyviai apeiti, ar pažeidėjai bus pagauti ir nubausti realiomis bausmėmis.

Itin daug sumaišties kyla dėl pirmą kartą savivaldos rinkimuose dalyvausiančių nepartinių, vadinamųjų nepriklausomų kandidatų. Tebėra neaišku, ar bus efektyviai kontroliuojami tokie pretendentai į vietinę valdžią, kurių, regis, rasis visai nemažai.

Sunku įsivaizduoti, kaip Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) vadas Zenonas Vaigauskas sugebės už rankos pagauti tuos, kurie vaikščios po miestiečių butus ir kaimiečių sodybas, siūlydami rinkėjams kokius nors akiai ir gurgiančiam pilvui malonius pakištukus. "Balsuok už mane – štai tau bulvių maišelis ar alaus buteliukas", – tokią dovaną tiesiantis kandidatas gali labai efektyviai į savo pusę patraukti bent dalį ne itin pilietiškai nusiteikusių ar su socialumu susipykusių rinkėjų.

Tokie rinkėjai tikrai neišduos Z.Vaigauskui savo geradarių, o kitų metų vasario 27 d. tvarkingai eis prie balsadėžių ir biuletenyje pažymės dovanų dėdės pavardę.

O VRK su savo naivuoliu vadu liks kvailio vietoje, nes nesugebėjo "perlaužti" neteisėtų dovanų sistemos.

Ne visai aiškios ir rinkimų kampanijos finansavimo kontrolės schemos. Ar VRK tikrai suseks, jeigu koks nors visuomeninis judėjimas ims netiesiogiai finansuoti savo remiamus kandidatus? Įstatymas neleidžia judėjimams skirti pinigų finansuoti kandidatus. Tačiau, tarkim, jeigu vietiniam laikraštukui toks judėjimas skirtų pinigų, nupirkdamas reklamos plotą tam tikrų kandidatų agitacinei medžiagai, vargu ar Z.Vaigausko ausis pasieks tokia informacija.

Kartais susidaro įspūdis, kad Lietuvoje puikiai išmokta juodąją buhalteriją paslėpti visokiais pusiau legaliais ar net beveik 100 proc. legaliais būdais. Todėl šiek tiek neįtikinamai skamba VRK vadovo žodžiai apie neva veikiančią pakankamai patikimą rinkimų kampanijos stebėseną ir finansavimo kontrolės sistemą.

Visuomeninio gyvenimo stebėtojai jau atkreipė dėmesį, kad šįkart iššūkių savivaldos rinkimų kampanijai kur kas daugiau nei lig šiol – neatmetama galimybė, kad juodųjų pinigų tik pagausės, o VRK nebesugebės sugaudyti visų pažeidėjų.

Tad gali atsitikti, kai rinkimus kokiose nors savivaldybėse, ypač mažesnėse teritorija arba gyventojų skaičiumi, gali laimėti tik juodieji pinigai.

Z.Vaigauskas leidžia suprasti: "Nepagautas – ne vagis". Taip, tai svarbus principas. Išties galima kiek nori kurti sąmokslo teorijas apie neskaidrų rinkimų kampanijos finansavimą, juodžiausiomis spalvomis piešti mūsų politinės sistemos korumpuotumo lygį, tačiau kol pažeidimai nėra įrodyti, o pažeidėjai nenubausti, negali konstatuoti, kad būta kas nors neteisėto.

Bet ar Lietuvoje tikrai padaryta viskas, kad popieriuose surašytų griežtų rinkimų kampanijos taisyklių pažeidėjai būtų pagauti ir nubausti? Abejotina.

Gal savivaldybių rinkimuose dalyvausiančios partijos ir bus kaip nors kontroliuojamos. Tai padaryti lengviau, nei sugaudyti pažeidėjus tarp šimtų ir galbūt netgi tūkstančių pavienių nepriklausomų kandidatų.