Rusijos prezidentas V. Putinas gegužės 20 d. sukvietė vyriausybės posėdį tolimesniems biudžeto karpymams pasvarstyti, nenumaldomai gilėjant šalies ūkio krizei. Tačiau vieno dalyko darbotvarkėje trūko – nebuvo jokios kalbos apie gynybos biudžeto mažinimą, – teigia nepriklausomo amerikiečių strateginio tyrimo instituto „Stratfor“ analitikai.

Anot jų, „ilgai tverianti rusų (ir sovietų) tradicija yra laikyti gynybos išlaidas virš visko, net jei tai reikštų išgriaužti visą likusį biudžetą. V. Putinas, atrodo, pasiryžęs šią tradiciją išsaugoti.

Rusija žengia į antrąją savo ūkio recesiją per šešerius metus. Ekonomika ėmė vėl smukti jau 2013-aisiais, tačiau Vakarų paskelbtos sankcijos, pablogėjęs investuotojų požiūris į Rusiją ir kritusios naftos kainos smukimą tik paskubino.

Sausį Kremlius 2015 m. biudžetą sumažino net 10 procentų visose srityse, išskyrus gynybą, bet ir tiek nukirpus išlaidas, Rusijai šiemet vis tiek gresia 54 milijardų dolerių deficitas.

Gegužės 18-ąją Rusijos finansų ministerija ministrui pirmininkui pasiūlė seriją biudžeto karpymų, iš viso keturis planus. Rusijos verslo konsultavimo bendrovė „RBC News“ nutekino kai kurias jų detales.

Pagal vieną planą būtų nukirpta dar 5 procentai, arba 17 milijardų dolerių, iš 2016 m. biudžeto, paliekant mažesnius sumažinimus 2017 ir 2018 m. biudžetams. Pagal antrąjį planą, būtų nukirpta tik mažiau nei vienas procentas, arba 1,2 milijardai dolerių, iš 2016 m. biudžeto, paliekant didesnius finansų sumažinimus ateičiai.

Trečiasis planas numato Rusijos rezervų fondo ištuštinimą, taip įgalinant lygesnį programų karpymą. O ketvirtasis planas reikalauja iš vyriausybės imtis gilių struktūrinių reformų, bet tai reikštų dar radikaliau sumažinti socialines išlaidas.

Visose šiose diskusijose trūksta bet kokių užuominų apie gynybos išlaidų mažinimą. Priešingai, net ir pirminis 2015 m. biudžeto planas numatė tas išlaidas netgi pakelti 20 procentų, o po to tą padidinimą sumažino iki 10-ies procentų gynybos išlaidų ūgtelėjimo nuo 2014 m. lygio.

Kita vertus, Rusijos vyriausybė vėl atidėjo savo anksčiau numatytą, ambicingą 770 milijardų dolerių kainuosiančią ir 10 metų truksiančią ginkluotės atnaujinimo programą.

Žinoma, Kremlius gali būti kada nors priverstas savo ginklavimosi biudžetą mažinti. Tik dabar padėtis tokia, kad nėra jokių ženklų, jog tai įvyks tuoj pat.

Išlaidos ginkluotei – Rusijoje karšta tema. Šiuo metu šalis išleidžia net 4 ir 8 dešimtąsias procento savo BVP ginklavimuisi, o 2014-aisiais išleido tik 3 su puse procento. Tai šiemet daugiau nei dvigubai tiek, kiek NATO prirašo savo šalims narėms išleisti gynybai.

Kai Rusija ėmė 2011-aisiais kelti gynybos išlaidas virš 3 procentų, šalies ekonomistai ir finansininkų sluoksniai protestavo. Tada buvęs finansų ministru Aleksėjus Kudrinas, žinomas kaip vienas išmaniausių Rusijos ekonomistų, atvirai susikirto su tuometiniu prezidentu Dmitrijum Medvedevu ir vėliau dėl to neteko pareigų.

A. Kudrinas, kaip ir daugelis kitų, argumentavo, jog tokio dydžio išlaidų gynybai Rusija tiesiog negali sau leisti. Ir jis taip teigė dar tokiu metu, kai Rusijai grynųjų pinigų netrūko — dėl aukštų naftos kainų“.

Taip rašo tyrimų instituto „Stratfor“ analitikai ir priduria, jog „kada nors Rusija ir gali būti verčiama savo gynybos biudžetą mažinti, tačiau tie Rusijos ekonomistai ir finansų analitikai, kurie atvirai kritikuoja Kremliaus nutarimus šiuo klausimu, arba spaudžiami, arba nutildomi“.

Tarp jų „Stratfor“ darbuotojai mini finansų ministrą Antoną Siluanovą, kuris „dar prieš sausio mėnesio biudžeto taisymus skundėsi dėl didinamų gynybos išlaidų, ragindamas Kremlių „būti realistiškesniam“. A. Siluanovas greitai nustojo apie tai kalbėti ir temos privengė klausinėjamas žurnalistų – tai aiškus ženklas, kad Kremlius privertė ministrą nutilti.

Be to, neseniai iš su Kremliumi nesusijusių ekonomistų išgirsta kritika, pareikšta Maskvos nutarimui išlaikyti dabartinį karinių išlaidų dydį, privede prie to, kad vienas žymiausiųjų Rusijos ekonomistų, Konstantinas Sorinas, gegužės 20-ąją pareiškė šalį paliksiąs.

Jį tuoj pat Maskvos Aukštosios ekonomikos mokyklos dėstytojo pareigose pakeitė V. Putino lojalistas, centrinio banko vadovės Elviros Nabiullinos vyras.

Šitokią Kremliaus taktiką sąlygoja kariniai imperatyvai. Dešimtoji ano šimtmečio dekada Maskvai ir jos karo mašinai buvo prarastas dešimtmetis. Per mažas investavimas ir nesugebėjimas tęsti būtinos modernizacijos naujos ginkluotės įsigijimo, įsisavinimo, išlaikymo pavidalu sumažino Rusijos karinius pajėgumus.

Ši karinė stagnacija paaiškina, kodėl Maskva padidino bazines ginklavimosi išlaidas ir planavo 10-ies metų pasišvaistymą tam, kad gynybos biudžetą beveik padvigubintų ir modernizotų 80 procentų Rusijos įprastinių ginkluotųjų pajėgų.

Šis 10-ies metų planas turėjo ne tik išlyginti prarastojo dešimtmečio nuostolius, bet ir sukurti rezervą dar prieš didesnę ekonominę krizę ateinančius dešimtmečius, kada Rusija nebeturės to paties pajėgumo atnaujinti ar praplėsti savo ginkluotąsias pajėgas.

Didelė dalis karinių išlaidų skirta tik įrangos atnaujinimui, tačiau saugumo rūpesčiai gimdo nenumatytų išlaidų, tarp kurių svarbiausios tos, kurios susijusios su masiniu dalinių ir įrangos judėjimu rytinėje Ukrainoje. Tai reikalauja nuolatinio, nuoseklaus finansavimo.

Be to, auganti įtampa su Vakarais ir NATO verčia Maskvą didinti karių mokymą, pratybas ir saugumo manevrų demonstravimą per kovinių lėktuvų patrulius ir laivyno judesius.

Net ir nesurengus didelio karinio veržimosi į kitus Rusijos periferijos kraštus (tam institutas „Stratfor“ nenumato didelių galimybių), Maskvą vis tiek slegia didelė finansų našta, jai renkantis tarp modernizacijos ir karinių reikmių, iš vienos pusės, ir mažėjančių finansų resursų tikrovės ir galimo pasipriešinimo viduje, iš kitos.

Todėl Kremlius ir tildo kritikus, ir laiko karines išlaidas neliečiama biudžeto pozicija, nors ir negali sau leisti išssvajotojo grandiozinio ginkluotės atnaujinimo. Jeigu ekonominė krizė Rusijoje gilės, Kremlius privalės šiek tiek pataupyti ir gynybos sektoriuje.

Tačiau V. Putino valdžios požiūriu, gynybos sektorius – tai ne tik kariuomenės stiprinimas, tai sukūrimas tokių ginkluotųjų pajėgų, kurios atlaikys tolesnius smukimus Rusijos gyvenime daugelį metų ateityje. Todėl Kremliui stipresnė kariuomenė – ne noras ar pageidavimas, o tiesiog būtinybė“, – baigia savo straipsnį Jungtinių Amerikos Valstijų privataus tyrimo instituto „Stratfor“ analitikai.

Nuo savęs pridursime, kad šitas tuščiaviduris militarizmas ir yra Rusijos tragedija, kai šalis save apibrėžia ne realiai turtingos savo kultūros, savo literatūros, muzikos, kitų menų lobynu, bet dvasiškai skurdžiu ginkluotųjų pajėgų stiprumu, naikinančiu žmones, tarp jų ir save.