Štai ir dabar pensininkės D.Maliukevičienė, J.Gasiūnienė atsiuntė redakcijai širdį veriantį laišką, kurį ignoruoti galėtų tik emocijų neturintys nomenklatūros pirmuonys. "Sveiku protu nesuvokiama, kaip teks išgyventi gaunantiesiems 200 eurų su trupučiu pensiją? "Valstiečiams" nepatogu buvo netesėti pažado, todėl šiemet pensijas šiek tiek pakėlė. Deja, tas priedas jau spėjo paskęsti nuolat augančių kainų vandenyne. Toliau kelti pensijų valdžia nesirengia. Labiausiai rūpinamasi pabėgėliais, kurie gauna 304 eurus butpinigių ir dar pašalpą. Mes ne prieš pabėgėlių aprūpinimą. Tik apmaudu, kad tam reikalui pinigų surandama, o saviems žmonėms pensijoms pakelti lėšų nėra. Tai nesąžininga ir žiauru", – rašo skaitytojos.

Iš tiesų Lietuvoje pastebėsi kokių tik nori iniciatyvų, kurioms pinigų upės teka be atvangos: statoma šimtai butų veisliniams pašalpininkams, steigiamos įtartinos paskirties valstybinių įmonių antrinės bendrovės, jų veikėjams mokamos algos po 9 tūkst. eurų, planuojamos stadionų, rūmų statybos, išlaikoma dešimtys tūkstančių sportininkų, rengiami šimtai beprasmių galimybių studijų, Vilniuje net metro užsimota išrausti.

Viskas tarsi dėl šviesesnio rytojaus ir didingos šalies perspektyvos. Kaip Šiaurės Korėjoje.

Tačiau kur visame tame strategijų liūne yra banalus rūpinimasis paprastu žmogumi? Realų valdžios požiūrį į jį ir išreiškia tie "200 eurų su trupučiu", numesti visą gyvenimą dirbusiam piliečiui.

Žiūri į tą politnomenklatūrinę pederastiją ir negali atsistebėti: kaip jie iki šiol nenusibaigė iš gėdos? Juk turėtų tiesiai į pragarą prasmegti su visomis savo kanceliarinėmis išlaidomis, auksiniais šaukštais ir celiulitu virtusia sąžine.