Gal kada nors, išlaikius laiko egzaminą ir įrodžius, kad tai tapo neatskiriama mūsų kultūrinės tapatybės ir tradicijų dalimi, tokį statusą įgis ir „Tautiškos giesmės“ giedojimo tradicija? Tuo pasirūpinti teks ateities kartoms, o mums teko laimė ir garbė kurti šį lietuvių solidarumo fenomeną.

Tuo pasirūpinti teks ateities kartoms, o mums teko laimė ir garbė kurti šį lietuvių solidarumo fenomeną.

2009-aisiais „Tūkstantmečio odisėja“ pirmąkart pakvietė viso pasaulio lietuvius vienu metu sugiedoti Lietuvos himną, taip pranešant, kad Lietuvos vardui – 1 000 metų. Tąkart 26 lietuvių bendruomenes visame pasaulyje subūrusi „Tautiškos giesmės“ aplink pasaulį“ iniciatyva tapo mūsų laikų tradicija. Nuo 2019-ųjų ji švenčiama ne tik kaip Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena, bet ir kaip „Tautiškos giesmės“ diena.

Daina lietuviui – galingas ginklas. Daina ir malda padėjo nepalūžti tremtyje, Dainuojanti revoliucija – siekti nepriklausomybės nuo SSRS. Lietuvių tautinės savimonės budintojas Vincas Kudirka „Tautišką giesmę“ sukūrė 1898 m., carinės Rusijos lietuviškos spaudos draudimo laiku. Pats V. Kudirka apie savo „Tautišką giesmę“ yra pasakęs: „Parašiau himną lietuviams“. Kad ir kokių būta kontroversijų, ji išties tapo Lietuvos himnu. O himnas – ne šiaip daina. Tai širdį ir protą uždegantys žodžiai, raginantys suvokti, ką galime padaryti, kad išliktume kaip tauta, kad išsaugotume savo teritoriją, kalbą, kultūrą, tradicijas.

Himną kasryt girdime Lietuvos radijo ir televizijos eteryje – Kauno valstybinio choro dainininkų atliekama „Tautiška giesmė“ tapo mūsų kasdienybės atributu. Himnas skamba visuose svarbiausiuose renginiuose. Dažnai kartojame himno žodžius „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Tačiau Valstybės dieną, liepos 6-ąją, jis nuskambės ypatingai. Tą vakarą susivienysime dainoje. O susivieniję mes esame stiprūs.