Sakykite, kam Lietuvai reikia 41 politinės partijos? Gal jaučiame distrofijos paveiktų kalbančių galvų deficitą? Regis, tų galvūzų tikrai pakanka, nes stebime unikaliausias politines iniciatyvas, kurios vis primena, kad šalelėj mylimoj cirko triukų netrūksta. Vien ko verta praėjusios savaitės iniciatyva, kai imtasi propagandos, jog Lietuvoje sparčiai mažėja valdininkų skaičius. Prieštaravimas, vertas Nobelio: tauta mato, kad klerkų daugėja, bet patys klerkai aiškina, kad jų kasmet vis mažiau. O gal tarifuose įrašytų etatų mažiau, bet klerkų vis tiek daugiau?

Štai praėjusią savaitę viešai buvo tarsi pasidžiaugta, kad naikinama žemę sluoksniuojanti tarnyba, beveik 60 etatų. Iš antraštės aišku, kad ir tiesa, ir šviesa triumfuoja. Tačiau perskaičius pranešimą iki galo paaiškėja, jog visiems šiems žemių ekspertams pasiūlytas kitas darbas. Biudžetinis, aišku, ir vis tiek susijęs su gimtąja žeme maitintoja, nes kaipgi kitaip? Būtų nehumaniška taip tautai nusipelniusius veidus pasiųsti į darbo biržos nežinią. Taigi vieną tarnybą pas mus užkasa, kita akimirksniu pražysta naujais etatais, kol paaiškėja, kad tų klerkų vis tiek daugiau nei prieš bulviakasį.

Panašiai ir dėl partijų. Kur ir ką veikia dabar, pavyzdžiui, partijos "Socialdemokratija 2000" įkūrėjai ir nariai? Saldžiai anuomet, pasitinkant naują tūkstantmetį, atrodė tas skaičius 2000, tačiau, metams bėgant, žavesys sunyko, kaip ir nepamatuotos politinės ambicijos. Projektas, kuris iškart buvo pasmerktas pražūti beribiame politikos kosmose.

Iš kur čia tas toks noras sieti save su realia ar tariama galia? Na, suprantama, – kapeikos skambėjimas kišenėje. Statistikos departamentas nesusilaikė ir pranešė, kad politinių partijų lėšos pernai siekė 8,4 mln. eurų. Palyginti su skurdžiais 2013-aisiais, net 1,1 mln. eurų daugiau. Du trečdaliai šių lėšų – vėlgi iš to paties valstybės biudžeto. Taigi partijų finansavimo įstatymas veikia. Ir labai gerai veikia, be jokių trikdžių. Tik kur jie deda tuos savo milijonus? Klausimas ne naujas, bet vis tiek žavus.