Dėl daugybės žmonių įsitraukimo kuriant informacijos priemonių turinį, didelę šiuolaikinės žiniasklaidos priemonių dalį galima vadinti socialine žiniasklaida. Į ją patenka ir socialiniai tinklai, pavyzdžiui, "Facebook", "Instagram", "Twitter", ir vaizdo įrašų platformos, pavyzdžiui, "YouTube" bei "TikTok", ir daugybė forumų bei pokalbių programėlių, pvz., "Reddit", "Telegram".

Daugelyje socialinės žiniasklaidos priemonių informaciją galima viešinti anonimiškai, nes tikroji autoriaus tapatybė netikrinama. Be to, tai padaryti paprasta, todėl autoriai gali būti ir paprasti žmonės, ne tik profesionalai.

Tačiau dažnai pamirštamas svarbus socialinės žiniasklaidos ribotumas – šaltinių nepatikimumas. Tradicinės žiniasklaidos priemonės paprastai turi už pateiktas žinias atsakingą konkrečią organizaciją, pavyzdžiui, redakciją. Už netikslią informaciją ta organizacija ar informacijos autoriai gali susilaukti neigiamų teisinių ar komercinių pasekmių. Tad šiuo atveju egzistuoja tam tikra viešai skleidžiamos informacijos kontrolė.

Svarbu šiuolaikinės žiniasklaidos netapatinti su socialine žiniasklaida.

Internete ši kontrolė yra gerokai mažesnė. Be abejo, portalai, serveriai ar interneto paslaugų tiekėjai taip pat turi juos valdančias organizacijas, kurios teisiškai įpareigotos riboti draudžiamos informacijos sklaidą. Tačiau socialiniuose tinkluose paprasta paviešinti informaciją anonimiškai.

Tikėtina, kad nusikalstamo pobūdžio informacija iš jų bus pašalinta, bet tam prireiks laiko, o iki tol ši informacija bus viešai pasiekiama. Be to, pašalinus informaciją iš vienos internetinės priemonės, nesunku ją paskelbti keliose kitose.

Taip pat būtina prisiminti esminį socialinės žiniasklaidos elementą – vartotojų sąveiką. Ji tampa neatsiejama ir tradicinės žiniasklaidos dalimi. Pavyzdžiui, informacinis straipsnis gali būti skelbiamas naujienų portale (taigi, turės ir už jį atsakingą identifikuojamą autorių bei organizaciją), tačiau pateiktą informaciją dažnai lydi anoniminiai komentarai, kurie gali papildyti straipsnio informaciją, bet gali būti naudojami ir visiškai nesusijusiai informacijai viešinti. Todėl komentaruose pateikta informacija gali pakeisti komentuojamo straipsnio informacijos suvokimą. Pavyzdžiui, komentarai gali paskatinti suabejoti straipsnyje minimais šaltiniais, o kartu ir visa straipsnio informacija.

Kadangi komentarai ir pagrindinis straipsnis skaitomi kartu, bendras informacijos kiekis tampa tiesiog per didelis, ir žmogus gali visai nebeatsiminti svarbios naujienos. Komentarai net gali paskatinti įsiminti konkrečią straipsnyje pateiktos informacijos dalį, jei bus akcentuojama būtent ji, ignoruojant kitus tekste paminėtus faktus. Nenuostabu, kad anoniminiai komentarai tikslingai naudojami, siekiant formuoti tam tikras nuostatas apie asmenis, organizacijas ar prekes, ne tik norint pasidalinti asmenine nuomone.

Žiniasklaidos priemonės paprastai diegia tam tikras apsaugos priemones. Pavyzdžiui, kai kurie komentarai gali būti automatiškai blokuojami ar trinami. Tačiau automatinio apdorojimo galimybės ribotos, o gyvas žmogus tiesiog fiziškai nesugebėtų peržiūrėti visų portale esančių komentarų dėl didelio jų kiekio bei atsiradimo greičio. Todėl net populiariuose naujienų portaluose nesunku rasti komentarų, kuriuose atvirai skatinama neapykanta konkrečios žmonių grupės atžvilgiu arba pateikiama kitokio nusikalstamo pobūdžio informacija.

Socialinėje žiniasklaidoje svarbūs ne tik komentarai, bet ir patiktukai po žinute, pasidalinimai bei kiti sąveikos būdai. Lengva pasakyti, kad patiktukų ir nepatiktukų skaičius nieko nereiškia, tačiau ar tikrai vienodai vertinsime informaciją, kuri pažymėta daugiausia nykščiais viršun arba vien nykščiais žemyn?

Visgi svarbu šiuolaikinės žiniasklaidos netapatinti su socialine žiniasklaida. Duomenys, paskelbti su konkretaus identifikuojamo autoriaus pavarde ir ilgą istoriją turinčios organizacijos pavadinimu, turi didesnę vertę nei anoniminiame komentare minimi, kad ir kiek patiktukų jie surinktų.

Apibendrinant galima teigti, kad už šiuolaikinės žiniasklaidos slypi įspūdingi technologiniai pasiekimai bei galimybės, tačiau jos sklaida tebėra panaši į viduramžių miesto turgaus aikštę, kurioje šauklys garsiai skelbdavo žinią, bet ją lydėdavo ir kiti šūksniai aikštėje, o kiekvienų namų židinius ši žinia pasiekdavo jau gerokai pakitusi. Tad žiniasklaidos technologijoms tikrai dar yra kur tobulėti, o kol kas žmonės turi puikią priemonę technologinėms spragoms "užlopyti" – savo kritinį mąstymą.