Kai pamažu pradėta mažiau toleruoti sovietinės nostalgijos elementus, pradėjo bliūkšti senosios animacijos žavesys. Dėl to senoji ir geroji animacija paskendo interneto ūkanose ir užleido vietą "Simpsonams" ir kitai tokio pobūdžio animacijai. Dabar per kai kurios "Simpsonų" serialo kūrybinius sprendimus galima bandyti pažvelgti į lietuviškąją švietimo tikrovę.

Daugumai serialo "Simpsonai" veikėjų tinka žodis "amžinas". Amžinas bukagalvis Houmeris, amžina namų šeimininkė Mardžė, amžinas neklaužada Bartas, amžina moksliukė Liza ir t.t. Pritarsiu tiems žmonėmis, kurie bando dabar atsigręžti į sovietinės mokyklos patirtį ir įvardyti kai kurios jos pranašumus. Tačiau, pasinaudodami animacijos pavyzdžiais, pabandykime įvardyti esminį kultūrinį lūžį tarp dabarties ir sovietmečio.

Daugumai serialo "Simpsonai" veikėjų tinka žodis "amžinas". Amžinas bukagalvis Houmeris, amžina namų šeimininkė Mardžė, amžinas neklaužada Bartas, amžina moksliukė Liza ir t.t.

Sovietmečio nesimokymo herojai Sorokinas, Perestukinas, Barankinas, Malininas padedant burtams (pastaroji detalė jau labai nedera su mokslinio komunizmo pasaulėžiūra) patenka į neišmoktų pamokų ar neatliktų namų darbų šalį, kurioje, patirdami įvairių nuotykių, supranta nuoseklaus mokymosi svarbą. Koks serialo "Simpsonai" atsakas? Deja, revoliucingo proveržio nematyti. Kai kurios serijos primena socialinės dokumentikos laidas "TV pagalba" ar "Farai". Detalė skirta tiems, kurie šiame seriale pastebėjo Kletusą ir jo šeimynėlę arba girtuoklį Barnį.

Kokią ugdymosi aplinką namuose kuria Houmeris, kai jo pagalbos prašymą žmonos spurgų verslui išgirsta ne Dievas, o Storasis Tonis? Netoleruotinai (jei žvelgsime iš senosios animacijos pozicijos) atrodo situacija, kai Simpsonų vaikai Liza ir Bartas stebėtinai greitai nurimsta sužinoję, kad jų kieme savaitgalio rytą dėl įtakos mamos spurgų verslui tarpusavyje kovoja jakudza ir mafija. Viskas gerai, jei net pro langą įskrenda koks mafiozas. Juk čia Springfildas. Houmerio negalima laikyti pavyzdiniu tėvu ir dėl to, kaip jis savanaudiškai išnaudoja Lizos analitinius gebėjimus lažybose.

Serialas "Simpsonai" mums pateikia šaržuotą gyvenimo kasdienybę, kurioje nėra vienareikšmių atsakymų. Kita vertus, ar savo gyvenime nepastebime švietimo skyriaus vadovo Čalmerso ir mokyklos direktoriaus Lupiko tarpusavio konkurencijos, ar praeiname nieko nepastebėję pro mokytojos Pykčiuvienės keistumus, ar Montgomeris Degėla kartais neprimena mūsų darbdavių elgesio? Tiesiog reikia priimti pateikiamą požiūrį į tikrovę ir suprasti: nėra jokios stebuklingos lazdelės, kuri tinginius paverstų stropiais mokiniais.

Nedidelė replika tiems, kurie bando atsigręžti atgal. O kur įkomponuoti avangardinį komunistų partijos vaidmenį? Žiū, ir KGB ausys pradės kyšoti, ir taip, lyg netyčia, atsidursi Aliaksandro Lukašenkos ir Vladimiro Putino pusėje. Galbūt, kai kalbame apie švietimo reformas ar atnaujintas bendrąsias ugdymo programas, verta pažiūrėti serialą "Simpsonai". Juk jame pateikiamos situacijos kviečia kritiškai ir su didele ironijos doze pažvelgti į savo gyvenimo kasdienybę. Kiekvienas personažas – išskirtinis ir kartu savo elgesiu nuobodžiai pasikartojantis, tačiau ilgiausiai rodomo serialo kūrėjai sugeba kurti intriguojantį siužetą. Galbūt visoms švietimo reformoms neužtenka intelektualinių pajėgų su esamais dalyviais kaskart sukurti intriguojantį siužetą ir atrasti tą probleminį lygį, kuris leistų atskleisti visą galimą sprendimų ir gyvenimui reikalingų įgūdžių spektrą.

Čia svarbūs yra keli momentai. Pažvelkime į nuoširdžias Barankino ar Ralfo Bizūno akis ir išgirskime dažnai kasdienybėje skambantį prašymą: "Duokite ką nors padaryti, kad galėčiau išsitaisyti pažymį." Ir staiga gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Įsivaizduokime Čempionų lygos finalą, kuriame susitinka Miuncheno "Bayern" ir Paryžiaus "Saint Germain". Po pralaimėjimo Paryžiaus komandos treneris pareiškia, kad jiems reikalingas naujas šansas esamai padėčiai ištaisyti, nes komandos žaidėjai varžybų išvakarėse buvo išvykę į sodybas, kuriose buvo prastas interneto ryšys, trukdęs tinkamai suprasti trenerio nurodymus nuotoliniu būdu, arba užduotys, pateiktos elektroninėse treniravimosi platformose, buvo neaiškios. Visa tai tik ironiškas žvilgsnis į kasdienybę.

Dar kartą pažvelkime į Barto nedraugą Nelsoną. Ar jam tokią akimirką bus skirta užduotis, reikalaujanti rimtų analitinių gebėjimų? Aišku, kad ne. Bus šauta į žinių paieškos lygį, tad mokytojas galės lengviau atsikvėpti fiksuodamas savivaldybės atsiųstoje lentelėje padidėjusį mokinio vidurkį. Tačiau problema – ne ataskaita, o mokinio motyvacijos suvokimas. Būtina keisti šios srities savo įsitikinimus.

Dauguma mokinį suprantame kaip profesoriaus Ivano Pavlovo šunį. Jei išugdome tinkamus refleksus (įgūdžius), mokinys mokosi. Jei ne, belieka tikėti kelionės į neatliktų namų darbų šalį sėkme. Verta atkreipti dėmesį ir į moralinį situacijos aspektą – mokinio sąmoningumą. Ar geras pažymys – tai skanukas mokiniui? Dalį atsakymo pasufleravo knygos "Spartusis mokymasis" autorius Scottas H.Youngas. Jis pateikia dvi motyvacijos rūšis – instrumentinę ir vidinę. Pirma motyvacijos rūšis skirta įgyti įgūdžiams, kurie reikalingi pasiekti kitiems tikslams. Jei svajojate tapti rašytoju, mikrominimalūs įgūdžiai šiam tikslui pasiekti – mokėjimas skaityti ir rašyti. Antroji motyvacijos rūšis kreipia mūsų dėmesį į pomėgių sritį. Mokotės lotynų kalbos ne dėl to, kad norite suprasti gydytojų išrašomus receptus, o dėl to, kad norite būti panašus į Steponą Batorą, kuris šia kalba bendravo su Abiejų Tautų Respublikos bajorais. Savaime suprantame, kad abi motyvacijos rūšis galima derinti tarpusavyje.

Kitą dalį atsakymo pateikia Roberto J.Marzano knygoje "Naujoji ugdymo tikslų taksonomija". Knygos autorius drąsiai teigia: motyvacija priklauso aukščiausiams žmogaus protiniams gebėjimas. Vadinasi, jei sugebi atlikti tik minimalių žinių ir įgūdžių reikalaujančias užduotis, kalbėti apie motyvaciją yra sunku. Dėl to, pamatęs slenkstinį žinių ir gebėjimų įvertinimo lygį atnaujintose bendrojo ugdymo programose ir užduotis, atitinkančias minimalius egzamino reikalavimus, pagalvoji apie Kletusą ir jo šeimynėlę.

Suprantu tokių reikalavimų įvardijimo svarbą, tačiau ar slenkstinis lygis netampa visų švietimo reformų tikslu? Pagalvokime, kam Bartui, Nelsonui, Ralfui, Džimbo ir kitiems stengtis, jei pusmečio (ar trimestro pabaigoje) bus skirtos lengvos užduotys aukštiems pažymiams gauti. Kokia švietimo reformų prasmė, jei, paspaudus gaiduką, ant kurio  parašyta "Ugdymo kokybė ir pažanga", bus dovanoti pažymiai tik už gražias akis?

Kita vertus, pažvelkime į valstybinių brandos egzaminų situaciją. Yra bendrosios ugdymo programos, pagal kurias parengiamos atskiros brandos egzaminų programos. Viskas lyg ir gerai Pagal galiojančias bendrąsias ugdymo programas parengiami vadovėliai, kurie perkami už mokinio (klasės) krepšelio pinigus. Tačiau, artėjant brandos egzaminų startui, ūmai atsiduri pasaulyje, kuris vadinasi "Pasiruošk egzaminams". Tuomet kyla keistų klausimų, pvz., kam valstybė leidžia spausdinti ir išleidžia pinigus vadovėliams, kurie nepadeda pasiruošti egzaminams?

Susidariusi situacija kalba pati už save. Pagal užsakymą parengtuose valstybės vadovėliuose nėra to, kas yra privačia iniciatyva parengtose mokymosi priemonėse. Sutinku, prielaidos gali būti neteisingos. Tačiau grįžkime prie mūsų herojų ir motyvacijos. Kam nuosekliai mokytis dvejus metus vidurinėje mokykloje, jei, pasinaudojęs pagalba, kurią siūlo sistema "Pasiruošk egzaminams", pasieksi optimalių rezultatų. O gal tuomet ugdymo turinys yra pakankamai seklus? Tačiau praėjusių metų brandos egzaminų rezultatai byloja ką kita.

Tad verta prisiminti Storojo Tonio paslaugą Mardžės spurgų verslo suklestėjimui ir bandymus gauti grąžą už suteiktą paslaugą. Dėl to supraskime ir tą tinginių armiją, kuri, artėjant brandos egzaminų sesijai, dėl minėtų priežasčių jaučiasi taip, kaip Montgomerio Degėlos atominės elektrinės darbuotojai, jam paskelbus gaisro pavojų ir inicijavus bendradarbiavimo mokymus.

Dar kartą pasižiūrėjęs senosios animacijos filmuką ir bet kurią serialo "Simpsonai" seriją supranti, kad pasaulis pasikeitė. Tačiau klausimas, kokias priemones pokyčiams suprasti pasiūlys švietimo politika, lieka atviras. Dėl to senelio Eibo Simpsono personažas kartais sukelia itin skausmingų emocinių potyrių.