Žinoma, mes ne mocartai, dėl mūsų laiškų aukcionuose niekas nesivaržys, tačiau ranka rašyti laiškai kiekvienos giminės istorijoje netrukus bus egzotika, nes jų vieni kitiems neberašome. Išskyrus lipdukus ant šaldytuvo su priminimais, ką nupirkti ar tądien padaryti, o visa kita komunikacija vyksta technologijų pagalba.

Prieš dešimt metų psichologai nerimavo, kad gyvą bendravimą keičia bendravimas telefonu, bet šiandieną jau net jo nereikia – pakanka trumpųjų žinučių.

Ne tik neberašom ranka, bet ir nebesikalbam. Taip, taip – nebendraujame gyvu žodžiu. Sudie, pasiplepėjimai su draugėmis iki paryčių! Apie draugių gyvenimą sužinome iš „storių“, nuotraukų galerijų, žinučių. Gyvai nebūname kalbėję pusmetį, bet bendraujame nuolat – vienokiame ar kitokiame įrenginyje. Greita, patogu. Juk kalbėdamas gyvai dar liūdesį balse išgirsi – ką tada? O čia: gavai jaustuką, atitinkamą pasiuntei atgal. Jokio nerimo, apie kurį kalba Jungtinės Karalystės mokslininkų atlikto tyrimo rezultatai. Paaiškėjo, kad net ketvirtadalis 18–34 metų žmonių niekada neatsiliepia į skambučius ir vietoje to renkasi susirašinėti SMS arba e. paštu. Psichologai šį reiškinį vadina telefoniniu nerimu, būdingam Z kartos atstovams. Ir jei manote, kad tai – išskirtinai britų problema, klystate. Pas mus prieš dešimt metų psichologai nerimavo, kad gyvą bendravimą keičia bendravimas telefonu, bet šiandieną jau net jo nereikia – pakanka trumpųjų žinučių.

Ash nžn kdl. Nesupratote?! „Ash“ (aš) „nžn“ (nežinau), „kdl“ (kodėl) „afk“. Juk trumpinius ir emociukų reikšmes šiandieną išmanome geriau, nei gimtosios kalbos rašybą ar skyrybą. Tik žinot ką? Geriau jau būsiu seniena. Einu paskambinti draugei. Ir dar parašysiu laišką Kalėdų Seneliui (ačiū Dievui, bent juos vaikai teberašo ranka). Arba ... tiesiog laišką. Įdėsiu į butelį ir kai tik būsiu prie jūros – išsiųsiu. Gal ateities kartos ras įrodymą, kad ir technologijų amžiuje dar mokėjome rašyti ranka.