Nuo 1951 m. vasaros Korėjos pusiasalyje vykusios grumtynės įstrigo Didžiojo karo (1914–1918) Vakarinio fronto stiliaus aklavietėje.

Fronto linija daugmaž nusistovėjo, o reikšmingo platesnio pobūdžio proveržio pasiekti nepavyko nei su storuliu Kim Il Sungu (1912–1994) siejamiems komunistams (remiamiems Kinijos Liaudies Respublikos bei SSRS), nei jų sąjungininkams kinams, nei Syngmano Rhee (1875–1965) režimą palaikančioms Jungtinėms Amerikos Valstijoms, nei kitų valstybių atstovams (talkinusiems JAV).

Tuo metu Josifo Visarionovičiaus Džiugašvilio (1878–1953) sveikata vis labiau prastėjo, tačiau jis stengėsi į tai nekreipti dėmesio ir toliau svetimomis rankomis kariavo už tūkstančio mylių nuo Maskvos vykusį karą bei, kaip spėjama, kūrė naujus, toli siekiančius planus.

Tai buvo be galo pavojingas metas žmonėms, besisukusiems artimoje caro aplinkoje, mat jo organizmas vis dažniau stengdavosi mesti iššūkį diktatoriaus valiai. Jeigu leisdavai apsvaigusiam, alpstančiam Kremliaus šeimininkui pargriūti, galėdavai pakliūti į bėdą, tačiau demonstruodamas pernelyg didelį uolumą taip pat galėjai jį suerzinti.

Pasakojama, kad tapęs diktoriumi Josius mėgdavo taisyti su juo šnekančių žmonių kalbą, tačiau dabar protas jam kartais iškrėsdavo pokštą, ir Kremliaus šeimininkas neretai per pokalbį užmiršdavo pažįstamo pašnekovo pavardę. Atminties praradimai sužadindavo gėdos jausmą, o šis išprovokuodavo susierzinimą bei pyktį.

Jis vis dažniau nebesiteikdavo perskaityti visų atsiųstų raportų ir ataskaitų, o artritas, su dantenomis bei dirbtiniais dantimis susiję skausmai, arteriosklerozė ir kitos sveikatos bėdos vis labiau dirgino jo iš prigimties agresyvų bei paranojišką charakterį.

Nomenklatūros bojarinai ėmė galvoti, kad Josių užklupo senatvinė silpnaprotystė, o asmens sargybiniai stengėsi jį atidžiau stebėti, tačiau „savimi pasirūpinti nebegalintis“ caras nebūtų buvęs savimi, jeigu nebūtų viso to išnaudojęs aplinkinių šokdinimui.

Jis ir toliau savo bojarinus terorizavo beveik kasdien rengiamais iki ryto trunkančiais vakarėliais (šie dažniausiai prasidėdavo filmo peržiūra ir baigdavosi rijimo bei išgertuvių orgija), todėl vieną dieną jam neišėjus iš savo apartamentų bei nedavus jokio signalo, apsaugininkai ir nomenklatūrininkai iškart sunerimo.

Anot vienos versijos, apsišlapinusį, ant žemės nepatogia poza gulintį, pižamos kelnėmis bei apatiniais marškiniais vilkintį Josių sekmadienio vakarą (1953 m. kovo 1 d., apie 22 val.) surado iš Lozgačiovų giminės kilęs apsaugininkas Piotras.

Jis esą nešęs viršininkui paštą, o siuntų pristatymas carui buvęs kone ištisa sporto šaka. Kremliaus šeimininko nebuvo galima užklupti netikėtai, tad apsaugininkai visada stengdavosi eiti kuo triukšmingiau tam, kad Josius galėtų juos išgirsti ir tinkamai pasiruošti pasiuntinuko pasirodymui.

Aptiktas leisgyvis Josius buvo sąmoningas, tačiau neįstengė pajudėti ir skleidė keistus garsus. Apsaugininkas prie jo iš karto pribėgo ir paklausė, kas nutiko, tačiau drebulio krečiamas caras teatsakė šnypštimu. Vėliau Piotras pasiteiravo, ar iškviesti medikus, ir Josius vėl keistai suurzgė.

Netrukus atbėgo dar du apsaugininkai ir visi trys „stachanoviečiai“ paguldė savo viršininką ant gretimai esančios sofos bei paskambino naujajam slaptosios politinės policijos viršininkui, Ignatjevų giminės atstovui Semionui Denisovičiui (1904–1983). Šis turėjo teisę kviesti gydytojus, tačiau esą buvo pernelyg sukrėstas žinios ir liepė apsaugininkams pranešti naujienas Berijų giminės sadistui Lavrentijui Pavlovičiui (1899–1953) bei Malenkovų giminės storuliui Georgijui Maksimiljanovičiui (1902–1988).

Su Lavrentijumi jiems iš pradžių susisiekti nepavyko, tačiau netrukus jis pats netikėtai paskambino ir liepė niekam neprasitarti apie Josiaus sveikatos būklę.

Kovo 2 d. Lavrentijus ir Georgijus atsibeldė į Josiaus apartamentus bei iškoneveikė apsaugininkus, esą šie be reikalo sukėlę sumaištį. Anot jų, akivaizdu, kad Josiui viskas gerai ir šis paprasčiausiai miega. Išėję didžiūnai sėdo į automobilį ir, kaip spėjama, nuvažiavo pas potencialiausiu Josiaus įpėdiniu laikytą Bulganinų giminės atstovą Nikolajų Aleksandrovičių (1895–1975) bei iškiliausią visų laikų kukurūzų mylėtoją Chruščiovų giminės šaltkalvį Nikitą Sergejevičių (1894–1971). Spėjama, kad Kremliaus aristokratija veikiausiai puikiai suprato, kas atsitiko, tad dar tą patį vakarą šitie politiniai grobuonys pradėjo tarpusavyje derėtis bei kovoti dėl valdžios.

Praėjus 12 val. nuo to momento, kai Josių užklupo insultas, gydytojų pagalba jam vis dar nebuvo suteikta, tačiau ekspertai šiuo metu negali tvirtai pasakyti, ar visa tai buvę sąmoningo iš anksto suplanuoto sąmokslo dalis.

Tuo metu Kremliaus aristokratijoje buvo labai sunku surasti žmogų, kuris nebūtų suinteresuotas Josiaus utilizavimu (tiek dėl asmeninių nuoskaudų, tiek dėl politinių interesų), tad laiko vilkinimas tenkino kone visus į „realpolitik“ žaidimus įsitraukusius bojarinus.

Galiausiai pasirodę medikai tegalėjo konstatuoti, kad ligonio būklė „itin sunki“ ir išgyvenęs jis veikiausiai nebegalėsiąs dirbti.

Kovo 4 d. caro sveikata ėmė sparčiai gesti, o kovo 5 d. vidurdienį Josius pradėjo vemti krauju. Medikai beviltiškai stengėsi bent jau parodyti kovojantys dėl caro gyvybės, tačiau visos jų pastangos buvo bergždžios.

Praėjus vos keturiems mėnesiams nuo Josiaus mirties, konfliktas Korėjos pusiasalyje ilgiems dešimtmečiams buvo „užšaldytas“ 1953-iųjų liepos 27 d. paliaubų sutartimi. Ji formaliai galioja iki šiol.