Raktiniai žodžiai čia – tvarus eksportas. Mano nuomone, mes su savo produkcija, pageidautina ne žaliavomis, o sukurta didesnės pridėtinės vertės, turėtume kantriai ir nuosekliai eiti į patikrintas rinkas, šalių su tvirtomis demokratinėmis tradicijomis, kur bet koks politinis ginčas akimirksniu nepavirsta į ekonomines sankcijas. Be abejo, tai yra sunkiau, nepalyginamai didesnė konkurencija, aukštesnis patekimo į saugias rinkas barjeras, tačiau tokia tvaraus ekonominio augimo kaina.

Nes mes esame priklausomi nuo didžiausių eksporto rinkų – jei jas prarandame, neturėdami alternatyvos, patiriame didžiulius nuostolius, kadangi, skirtingai negu dauguma ES valstybių, šių praradimų negalime kompensuoti pernelyg maža savo vidine rinka.

Ilgą laiką mes džiaugėmės gerais eksporto rodikliais į Rusiją. 2013 m. Lietuvos eksportas į Rusiją siekė 4,87 mlrd. eurų ir sudarė 19,8 proc. viso šalies eksporto, tačiau euforija baigėsi Rusijai paskelbus embargą maisto produktams iš ES šalių.

Džiugina tai, kad į ES valstybes šiandieną eksportuojama daugiau nei du trečdaliai Lietuvoje pagamintų prekių.

Dalį eksporto, kuris teko Rusijai, pakeitė Turkija ir Iranas, tačiau ir čia džiaugėmės neilgai, eksportas į šias šalis buvo greitai uždraustas.

Gal mums ir pavyks įsitvirtinti Kinijoje, tačiau ši šalis, pagal požiūrį į prekybos partnerius, pagal požiūrį į demokratinius procesus mažai kuo skiriasi nuo Rusijos, Irano ar Turkijos. Nežinau, ar galime jomis tiek pasitikėti, kad su tuo sietume pagrindinį ir tvarų eksporto augimą.

Manau, tikslingiau būtų orientuotis į sunkiau patenkamas, tačiau stabilias rinkas, nei siekti staigaus bet, greičiausiai, trumpalaikio proveržio į šalis, kuriose ekonomikos dėsnius koreguoja dažnai neargumentuotos politinės šalies vadovų užgaidos.

Šiandien bendras Lietuvos eksportas siekia iki 30 mlrd. eurų, akivaizdu, vietos augimui yra, tačiau norėtųsi, kad jis būtų ne trumpalaikis, balansuojantis ant praradimų ribos, bet nors ir lėtai, tačiau tvariai augantis.

Džiugina tai, kad į ES valstybes šiandieną eksportuojama daugiau nei du trečdaliai Lietuvoje pagamintų prekių, tai leidžia diversifikuoti riziką, susietą su eksporto paieškomis į rizikingas rinkas, tačiau norisi, kad nebūtume tuo valstiečiu, kuris du kartus gavęs į kaktą vėl lipa ant to paties grėblio.