Ne tiek sudomino, kiek galbūt sunervino M.Skiriutės straipsnis "Skolos verčia nertis kilpą" ("Klaipėda", 2010 03 16), todėl nutariau išdėstyti keletą savo minčių.

Visų pirma, kaip galima rašyti tokį pavadinimą, kad žmonės verčiami nertis kilpą? Gal, neduok dieve, kuri nors moteriškė taip ir padarys, nes prasiskolinusieji dažniausiai kalba apie mirtį ir savižudybę.

Tačiau labiau norėčiau pabrėžti, kad niekas nekalba apie tai, jog nežmoniškai didelių skolų turintys žmonės dažniausiai yra kalti patys. Niekas jų nevertė prasiskolinti.

Gal būsiu labai nepopuliarus taip sakydamas, bet jeigu moteriškė, gyvenanti 10 kv. m kambarėlyje, sugeba nemokėti mokesčių tol, kol susikaupia 5 tūkst. litų skola, tai kas dėl to kaltas? Valstybė? Gal ir ji, nes visą gyvenimą medike dirbusi moteris tegauna 600 litų pensiją. Realiai tai yra išmalda, numetama tam, kad žmogus nenumirtų badu.

Tačiau net ir gaunant tokią sumą už komunalinius patarnavimus būtina užsimokėti. Galima ir pašalpa pasirūpinti, kaip straipsnyje dėsto valdininkė. Žodžiu, išeitis visada yra, tereikia norėti ją surasti, o ne ašarojant pasakoti apie mirtį kaip išsigelbėjimą. Suimkite save į rankas, žmonės! Mes vieni kitiems reikalingi gyvi, o ne mirę.

Vis dėlto drįsčiau teigti, jog šių močiučių padėtis yra ne tokia beviltiška, kaip kai kurių jaunų neatsakingų žmonių. Juk prieš porą metų buvo taip, kad jie nedvejodami ėmė šimtus tūkstančių litų paskolas būstams, ėmė vadinamuosius lizingus naujiems automobiliams, o į poilsines keliones vykdavo išsimokėtinai. Net maisto nusipirkti neįstengdavo be vartojamųjų paskolų.

Žodžiu, gyveno pagal poetės S.Nėries apdainuotą principą "Mūsų dienos – kaip šventė (...) nes prabėgs, nebegrįš jos".

Taigi dienos prabėgo, pinigai išleisti, bet gyvenimas dar nesibaigė, o problemos liko. Ypač, jei toks iki gyvo kaulo prasiskolinęs pilietis staiga visai neplanuotai neteko darbo. Tada padėtis tampa ne padėtis, o tiesiog klaikuma.

Štai tuomet kai kam kilpa gali pasirodyti paskutiniu išsigelbėjimu. Nes piko metu įsigytas nekilnojamasis turtas atpigo, o skola bankui liko tokia pati. Tokių žmonių, ypač jei jie dar turi ir prisiėmę papildomų kreditų, bankai prašo papildomo laidavimo įkeičiant tėvų butus. Žodžiu, skolininkai su savimi paprastai į bedugnę nusitempia dar ir kitus.

Tad kas dėl to iš tikrųjų kaltas? Patys žmonės, kurie elgėsi neatsakingai, neapdairiai, o kartais tiesiog visiškai kvailai.