Tiek džiaugsmo „Siemens“ arenoje nebuvo jau seniai. Po pergalingai pasibaigusių VTB Vieningosios lygos rungtynių su Kazanės „Unics“ (87:80), “Lietuvos ryto” ultros sveikinti krepšininkų subėgo taip, lyg rytiečiai būtų Eurolygos finale nukalę Maskvos CSKA, „Barcelona“ ar Madrido „Real“. Ir nieko blogo tame nėra.

Žaidėjai ir aistruoliai buvo išsiilgę teigiamų emocijų. Vilnius išliejo visas susikaupusias nuoskaudas. Pastarąjį pusmetį arena buvo tapusi kančios ir skaistyklos namais. Kiekviena panaši pergalė šiame sezone vilniečiams prilygsta aukso medaliui. Tokia tiesa, ir ją reikia priimti. Labai sveika iš naujo išmokti džiaugtis kiekviena pergale.

Pirmąsias 5 minutes rytiečiai apsiginti sugebėdavo tik pražangų pagalba. Jau nuo pirmųjų atakų, kai aikštėje pasirodė Steponas Babrauskas, buvo galima nuspėti, jog šiandien kapitonas nelips į medį, „Trash talk“ bus žymiai mažiau, o priimti sprendimai bus bent jau panašūs į racionalius. Stepas su Renaldu Seibučiu komandai suteikė gyvumo, agresyvumo ir kovingumo, kuris vėliau ir buvo „Ryto“ varomoji jėga.

Debiutinis Miltono Palacio išėjimas į sceną ypatingo žavesio nesukėlė. Krepšininkas atrodė lyg ką tik pakilęs nuo šventinio stalo ir lengvu žingsniu patraukęs pamėtyti į galiniame kieme esantį krepšį. Antrajame kėlinyje amerikietis sužaidė gana užtikrintą atkarpą: valdė komandą, kamuolį įžaisdavo iki logiškos atakos baigties. Vis dėl to antroje rungtynių pusėje veterano kojos ir smegenys veikdavo be tarpusavio ryšio. Miltonas ir pats sutinka, kad dar toli gražu nėra sportinės formos pike. Čia pat pridūrė, kad ją pagerins per artimiausias savaites. Galbūt naujojo Khalido El-Amino tikėtis ir neverta (nebent iš sudėjimo ir teigiamos energijos), bet suteikti komandai olimpinės ramybės,  kurios vilniečiai taip ieško nuo ankstyvo rudens, šis kukuliukas tikrai gali.

D. Maskoliūno sprendimas gintis zona pasiteisino – tritaškius rusų klubas metė daugiau nei kraupiai (19/4).

Dejanas Ivanovas pradžioje bandė eilinį kartą nusižudyti psichologiškai – gan vikriai išmaudė oponentą, tačiau vietoje paprasto užbaigimo pasirinko tolimesnį šokį baudos aikštelėje ir metimas buvo per trumpas. Bet šį kart ne apie tai. Bulgaras atkovojo 10 kamuolių (daugiausiai komandoje), kelis kartus gražiai įkirto ir surinko dvigubą dublį. Juk jūs žinote Arono Bayneso pelenės istoriją? Tik Dejanukui tikrai nereikia įžaisti kamuolio, kaip jis tai darė likus 7 sek. iki trečiojo ketvirčio pabaigos. Nors kamuolys verkdamas prašėsi atsidurti gynėjų rankose, D. Ivanovas jį kaip karštą bulvę mėtė ir mušinėjo tol, kol nesugraibęs pametė.

Predragas Samardžiskis kovoja suprasdamas, kad niekas kitas jo nebepakeis ir neužstos. Leono Radoševičiaus nebėra, o Tomislavas Zubčičius dar tik bando susivokti kur atsidūręs. Sunku būti makedonu Lietuvoje. Tarsi to būtų maža - 50-metį artrito išvargintą pusamžį vyruką primenantys judesiai ir iškreiptos veido grimasos gerbėjų tikrai neprideda. Tačiau sekmadienį Predragas bent du kart laiku įkirto po savalaikių Janio Blūmo perdavimų, pataisė atšokusius metimus, metė atsilošęs ir net perėmė kamuolį. Vadinasi, kokią ne kokią, bet reakciją jis turi.

Deividas Dulkys per kelias minutes užsidirbo 3 pražangas taip nė karto ir neatakavęs krepšio. Ranką NCAA lietuvis turi, per treniruotes ir apšilimus iš toli Deividas sumeta 15/15, bet per rungtynes tą šešioliktą dažniausiai ir prameta.

Smagiausiai „Lietuvos rytui“ žaidimas klijuodavosi tuomet, kai gynyboje buvo išsidėstoma plačiai, tuomet po perimto kamuolio sostinės klubas į puolimą sugebėdavo nubėgti tiksliai ir greitai. Vietomis net pozicinėse atakose vilniečiai atrodė pasitikintys savo veiksmais tiek arčiau krepšio, tiek perimetre.

T. Zubčičius turi minkštą riešą, daug energijos, bet kaip centro puolėjui, įgūdžių jam trūksta akivaizdžiai. Zagrebo „Cibona“ klube kroatas „iš bėdos“ žaidė sunkiuoju krašto puolėju. Kadangi „Ryte“ reikalai kone arti tragedijos sąvokos, čia jis nusprendė pažaisti centru. Juokai juokais, tačiau kai žaidėjas vos atvykęs prisipažįsta, kad jam artimiausia lengvojo krašto pozicija, situacija tragikomiška. Kita vertus, Zubas ateityje gali nustebinti universalumu.

Buvo momentų, kai iš inercijos riedėjęs „Lietuvos rytas“ užstrigdavo ir atrodė, kad tuoj pasireikš pagrindinė šių metų liga – varžybų kontrolės praradimas. Tačiau įvyko atvirkščiai. Tokiu atveju nelabai svarbu tampa ir tai, kad Chuckas Eidsonas maudė Stepą, pats susikurdavo pozicijas patogiam metimui ar gudriai atmesdavo kamuolį visiškai laisvam komandos draugui.

Babrauskui atsibodo pralaiminėti ir šis 8 taškais iš eilės timptelėjo „Rytą“, o Nemanja Nedovičius užbaigė pradėtą darbą. Visiems aišku, kad serbas veržlus ir greitas. Jeigu pasitaiko sėkminga diena atakuojant iš toli – bėdų gali turėti visi.

Du komandos naujokai D. Maskoliūno štabui suteiks impulsą naujų horizontų paieškoms, o likusius krepšininkus privers pasitempti. Kaip viena kregždė dar ne pavasaris, taip ir „Lietuvos ryto“ pergalė dar ne dėsningumas. Bet pasidžiaugti galima ir reikia.

“Lietuvos rytas” laimėjo čempionatą, ant D. Ivanovo automobilio nenustatyti asmenys sniego fone išraižė šypseną, o rungtynėse apsilankęs Andrius Šležas pamalonintas asmenine skanduote.  Agentūra VBS primena, kad sekmadienį Dainius Adomaitis gimtadienio proga gavo gėlių, o Simas Buterlevičius į grėsmingąjį Dariaus Maskoliūno, - „Tu ką, pirmą kart į aikštę išbėgai?!” atsakė panarinta galva ir žvėrišku žvilgsniu.