„KLAIPĖDOS“ APŽVALGININKO POŽIŪRIS

Vis margesnę Europą kalina stereotipai

Per Švediją nuvilnijo ir dar tebesitęsia pasibaisėjimas jaunų lietuvių kriminaliniais nusikaltimais Švedijoje ir kaimyninėse Šiaurės šalyse. Į Lietuvos ambasadą Stokholme paprasti švedai skambina ir sako, jog jie nenori, kad šalis, iš kurios sklinda tik smurtas ir nusikaltimai, turėtų bevizį režimą ir kad lietuviai čia keltųsi gyventi. Ambasados darbuotojai mandagiai padėkoja už skambutį bei nuomonę, kaip ir įprasta tokiais atvejais.

Šešėlių psichopatai

Kas gi atsitiko, kad švedai, entuziastingai reagavę į Lietuvos ir kitų Baltijos šalių nepriklausomybės atgavimą bei įsijungimą į laisvąjį pasaulį, šiandien yra šokiruoti lietuvių elgesio? Neseniai buvo nužudyta žinoma švedų psichologė, o nusikaltimo motyvas itin primityvus - apiplėšimas.

Žinoma, baisu dėl absurdiškos žmogaus žūties. Visų pirma susimąstai apie atimtą žmogaus gyvybę, o ne apie savo šalies įvaizdį. Bet sykiu liūdna ir dėl to, kad saujelė kriminalistų ar psichopatų, pirmą kartą atsivėrus galimybei pagyventi Europoje be sienų, iškart sumaigo ir bent jau kuriam laikui sunaikina visą uoliai, palengva kultūros žmonių, diplomatų ir tiesiog padorių žmonių kuriamą gražų tavo šalies paveikslą.

Bet kyla klausimas: negi vienas ar keli nusikaltimai, kad ir kokie brutalūs bei baisūs jie būtų, gali mesti šešėlį ant visos šalies? Pagaliau, kas reprezentuoja šalį - kultūros meistrai, menininkai, mokslininkai (kuriuos švedai puikiai žino - vien lietuvių teatras ir jo europinė reputacija ko verti) ar nusikaltėlių gaujos?

Kita vertus, negi vien lietuviai garsėja savo nusikalstama veikla Senojoje Europoje - prisiminus, kaip ją pavadino JAV gynybos sekretorius Donaldas Ramsfeldas, priešpriešindamas Naujajai Europai - Rytų Vidurio Europai.

Žinoma, ne. Vieša paslaptis, kad Čekijoje, Slovakijoje ir Vengrijoje siautėja ir didžiulę įtaką šešėlinio verslo pasaulyje turi organizuotos gaujos iš Rusijos ir Ukrainos. Lenkijoje ir Vokietijoje jau seniai dominuoja Rusijos grupuotės. Ispanijos teisėsaugininkams gerokai didesnį galvos skausmą nei lietuvių grupuotės kelia albanų ir serbų gaujos. Žodžiu, nelinksma.

Kita vertus, Senoji Europa iš Naujosios Europos jau dabar sulaukė didžiulės žmogiškųjų resursų injekcijos. Tai talentingi menininkai, aukštos kvalifikacijos mokslininkai, informatikai ir medikai, kurie yra paruošti kitų šalių ir kurie atitenka Vakarų Europai - ir kurie neretai dirba Vakarų Europoje už gerokai mažesnes algas, nei kvalifikuoti vietos specialistai. O kur dar pusvelčiui dirbantys kvalifikuoti darbininkai iš Naujosios Europos...

Grėsmių stereotipai

Taip, visi šitą puikiai supranta, bet tai yra proto balsas ir racionalūs svarstymai. O kai įvyksta nusikaltimai ar kai saugių ir ramių Vakarų Europos šalių, o ypač - nedidelių miestelių, gyventojai yra šokiruoti to, prie ko jie nepratę, yla netrunka išlįsti iš maišo - žmonės visur yra žmonės. Kai jiems sunku ar kai jų saugumo jausmas yra pažeistas, jie visur elgiasi daugmaž vienodai. Tad vakariečiai pradeda kurti tokius pat „neskanius“ grupinius stereotipus apie kaimyninių šalių žmones, kokius dažnai kuria (ir už kuriuos yra politiškai korektiškų kaimynų iš Vakarų pamoralizuojami) Rytų Vidurio europiečiai.

Stereotipas - patiriamo nesaugumo ir sykiu saugumo poreikio išraiška. Jei aš žmogišką silpnybę ar būdą susieju su konkrečia grupe, šventai įtikėdamas, jog tik čigonai prekiauja narkotikais, tik musulmonai užsiima žmonių grobimu ir terorizmu, tik žydai valdo visus pasaulio bankus, strateginių tyrimų centrus, smegenų trestus ir simfoninius orkestrus, - aš įgyju aiškią ir tvirtą nuomonę. Aš įvardiju konkurentą ir grėsmę. Aš žinau grėsmės vardą. Nesvarbu, kad tai naivi ir juokinga saviapgaulė. Nesvarbu kad akistata su pasauliu ir realiais žmonėmis sugriauna šiuos prietarus ir kvailystes it kortų namelį. Aš žinau, kad man reikia telkti jėgas ir vienytis prieš kažką.

Kas tas kažkas? Dažniausiai tai tiesiog kitaip atrodantis arba kita kalba kalbantis žmogus. Štai ir viskas. Kuo nesaugiau aš jaučiuosi, tuo priešiškesnis ir svetimesnis man atrodo svetimšalis arba net mano šalies pilietis, kalbantis valstybine kalba su akcentu. Jei žmonėms gera gyventi, jie visų pirma džiaugiasi gerais kinų, tailandiečių, indų ar pakistaniečių restoranais. Jei jų gyvenimas suyra arba jei jie praranda emocinio saugumo jausmą, užsieniečiai automatiškai siejami tik su nelegaliais imigrantais arba pigia darbo jėga, atimančia darbą.

Atrandanti Europa

Nesaugumo jausmas pasaulyje tik stiprėja. Ne tik dėl terorizmo baimės ir grėsmės, ne tik dėl vis didėjančio nenoro keliauti į nestabilias šalis. Dėl vis mažiau aiškios gyvenimo tvarkos, dėl vis labiau margėjančios visuomenės. Žymus britų sociologas Zygmuntas Baumanas rašo apie panašiųjų bendruomenės svajones - jau gerą šimtmetį nuo moderniojo pasaulio pašėlusio permainų tempo, vystymosi greičio, tolimų šalių ir patirčių priartėjimo, o artimų ir kasdienių dalykų - nutolimo (t.y. viso to gyvenimo komplekso, kurį mes vadiname globalizacija) vis labiau pavargstantys žmonės svajoja, kad juos suptų panašūs į juos.

Jei mums gera gyventi ir jei mes saugūs, teigė Z.Baumanas, mums patinka egzotiški svetimšaliai ar kitataučiai, gyvenantys šalia mūsų, - mes net didžiuojamės, kad traukiame juos kažkuo ir kad jie kalba mūsų kalba. Bet jei prarandame saugumą, jei mes nebesuprantame kasdien besikeičiančio pasaulio tvarkos, tie patys kitokie žmonės mūsų vaizduotėje netrunka virsti grėsme ir priešais.

Ką tad šiuo požiūriu kalbėti apie Europos Sąjungą - šį didįjį eksperimentą, kurio baigties ir padarinių nežino niekas. ES yra didingas sumanymas, užbaigiantis nuolatinius karus Europoje ir suvienijantis padalintą Europą. Bet sykiu ES keičia dešimtmečius nusistovėjusią gyvenimo tvarką. Mes šiandien erziname ir gąsdiname vokiečius ar švedus, bet lygiai taip pat po kelių metų tokias pat mūsų žmonių reakcijas gali pradėti kelti imigrantai iš egzotiškų šalių. O jie ieško to paties, ko šiandien Vokietijoje, Ispanijoje ir Švedijoje ieško lietuviai, - darbo, stabilumo ir laimės savo vaikams.

Stereotipų Europoje tik daugės ir jie tik stiprės.