Būdamas kokių šešerių metų pirmąkart susimąsčiau apie savo buvimą šioje žemėje. Tada labai nustebau, kad gyvenu dar tokį trumpą laiko tarpą. Buvo keista ir smagu. Tačiau šis atradimas iššaukė kitą rūpestį. Mano vaikišką protelį bei širdelę ėmė kankinti mirties baimė.

Ir pirmiausia tai pasireiškė ne gyvenimo pabaigos vaizdiniu, o gilios kapo duobės nuogąsčiu. Menką protą nurungė fiziniai pojūčiai. Laikas pakeitė suvokimą. Dabar jau suprantu, kad kūnas lengviau pasiduoda mirčiai nei protas. Todėl ir esame išskirtiniai šiame pasaulyje.

Rytoj – paradoksali šventė. Prisimindami mirusiuosius, lankydami jų kapus, mes pagerbsime mirtį. Svarbiausią kiekvieno mūsų gyvenimo įvykį. Kurio patirties nė vienas neturime. Mes gyvename šiandiena ir ateitimi. Visokiausiais būdais stengdamiesi negalvoti, kad viskas turi pabaigą. Atrodytų, kad mirtis sudarko mūsų gyvenimą, verčia jį absurdu. Bet juk gyvenimas ir mirtis sudaro vienovę.

Ar pagalvojate rytą valydamiesi dantis ar pėdindami darban, kad būtent mirtis suponuoja jūsų gyvenimo džiaugsmą, vertybes, nuostatas, polėkius? Noras ją užmiršti skatina mus būti kūrybingiems, aktyviems, ieškantiems pramogų ir linksmybių.

Ar prisimenate graudžiai ironišką Sauliaus Šaltenio pjesę „Škac, mirtie, visados škac“? Mirtis šiame veikale nedominuoja. Atvirkščiai – ši pjesė apie gyvenimo džiaugsmą, jaunystę, meilę, viltis.

Normalaus žmogaus pasąmonėje visada turėtų karaliauti mirties neigimas.

Tačiau nemažai žmonių jai pasiduoda anksčiau laiko.

Ar galite įsivaizduoti, kad pasaulyje vidutiniškai kas 40 sekundžių nusižudo žmogus? Mūsų šalis jau seniai lyderiauja pagal savižudžių skaičių. Šią savaitę paskelbta, jog nuo 2002 metų mažėjęs savižudybių skaičius pernai vėl ėmė augti. 2008 metais Lietuva neteko savo 1111 piliečių.

Nejaugi šie nelaimėliai norėjo pademonstruoti, kad gyvenimas nėra vertybė? Kad jie pralaimėjo negandoms, pasaulio neteisybei, kančiai ar nepritekliui? O gal jie taip parodė savo neapykantą gyvenimui? Arba įsivaizdavo galį tokiu būdu pasityčioti iš pačios mirties? Gal ir teisus prancūzų filosofas ir rašytojas Albertas Camus, teigęs, jog savižudybė yra vienintelė tikrai rimta filosofinė problema.

Deja, ir be savižudybių priešlaikinių mirčių skaičius skaudžiai auga.

Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos duomenimis, pasaulyje kasmet užregistruojama apie 60 milijonų per ankstyvų mirčių. Į šį skaičių nepatenka karo, nelaimingų atsitikimų ar gamtos stichijų aukos. Ši organizacija nurodė, jog pagrindiniai pasaulyje mirtingumą lemiantys veiksniai yra aukštas kraujospūdis, rūkymas, per didelis gliukozės kiekis kraujuje, nepakankamas fizinis aktyvumas bei nutukimas ir antsvoris. Šiais laikais medicina pajėgi kovoti ir įveikti daugumą negalių. Tačiau ir pats žmogus privalo būti valingas bei atsakingas už savo gyvenimo kokybę.

Tokio pat požiūrio į žmogaus būtį turėtų laikytis ir valdžia. Lietuvoje dogmatizuojant ir mistifikuojant ekonominius rodiklius žmogaus gyvybė labai dažnai yra nuvertinama iki minimumo. Štai ir šią savaitę lyg po pagirių atsigavusi Vyriausybė pasiskelbė sieksianti riboti receptinių vaistų antkainius. O juk prieš metus jos siūlymu Seimas visiems medikamentams padidino pridėtinės vertės mokestį 14, o rugsėjį – dar dviem procentais.

Mirčiai nerūpi nei skaičiai, nei turtai, nei nuopelnai. Prieš ją mes visi lygūs. Milijardai gyvenusių prieš mus, milijardai gyvensiančių po mūsų.

Pasidžiaukime, kad esame gyvi. Kad galime būti naudingi ir reikalingi. Ir pasistenkime gyventi kuo ilgiau.

„Škac mūsų melui ir neapykantai, ir tau, senatve, škac, sakau... Ir tau, mirtie, škac... škac, mirtie, nuo mano ir jūsų gimtų namų... ŠKAC, mirtie, visados ŠKAC!“ – plyšavo S.Šaltenio pjesės herojus Andrius. Ar nepritartumėt jam?