Vežėjų verslas, atrodo, negali eiti kaip per sviestą. Praėjo tik bemaž penki mėnesiai nuo tų dienų, kai mūsų vairuotojai krimto sausus davinius, stovėdami Latvijos ir Rusijos pasienyje, ir vėl viskas iš naujo.

Šįkart rusų muitininkams užkliuvo ne mūsų, bet latvių vežėjai – juos Rusijos federalinė muitinė apkaltino nesumokėjus muitų mokesčių, kurie siekia kelis milijonus litų. Nepaisant to, kenčia ir mūsiškiai. Vežėjai neslepia: prie Terechovo pasienio posto įstrigę tėvynainiai per didžiąsias metų šventes namuose nepasirodys. Vairuotojai vėl kali savo sunkvežimių kabinose, jaučia degalų ir pinigų stygių, kenčia šaltį, turi tenkintis prastu maistu ir laukti Rusijos muitininkų malonės.

Žmonėms, tiesiogiai nesusijusiems su vežėjų verslu, susiklosčiusi padėtis nėra visiškai aiški. Kas iš tikrųjų kaltas – Rusijos muitininkai, kurie, turint omenyje valdžios ir verslo voratinklius, veikiausiai yra tik vykdytojai, ar ES šalies (šįkart – Latvijos) vežėjai, kurių noras pelningai dirbti vežimo į Rytus rinkoje yra didesnis už sąžiningo darbo principus? Tradiciškai linkstama manyti, jog kalti tie, kurie priekabiauja – Rusijos muitinė, kurios veiklos skaidria ir turėdamas geriausių norų nepavadinsi. Juo labiau įtartina atrodo, kad priekaištų Latvijos, Lietuvos ar Estijos vežėjams pažeriama ne nuosekliai, bet periodiškai "urmu", lyg iš tikrųjų būtų siekiama ne tik susigrąžinti nesumokėtus mokesčius ar pamokyti griežtų reikalavimų prekėms nesilaikančius mūsų regiono verslininkus.

Analizuojant tarptautinio vežimo verslą ir žinant, jog iš neskaidrių žaidimų su muitais kapitalus susikrovė ne vienas buvusio Rytų bloko verslininkas, jau sunku patikėti, kad ateis diena, kai dirbtinai kuriamų eilių Rusijos pasienyje nebeliks.

Retorinių klausimų kyla daug. Ir ne tik Rusijos pusei. Reportažai apie pasienyje šąlančius ir badaujančius tautiečius vairuotojus galbūt nebūtų tokie dramatiški, jei ne prastos darbo sąlygos, dėl kurių dažnas Lietuvos vežėjas sugeba augintis pelną.

Oficialiai niekas nekalba nei apie atlyginimo už tokią prastovos dieną dydį, nei apie "rekomendacijas" vairuotojams taupyti pinigus ir į pigaus dyzelino šalį Rusiją vykti turint minimalias brangių degalų atsargas. Apie tai, kodėl pasirenkamas maršrutas per Latviją, vengiant arčiau esančios Lietuvos ir Baltarusijos sienos, kodėl veržiamasi Terechovo sienos perėjimo punkto link, apie plačiai paplitusias manipuliavimo krovinių dokumentais schemas atvirai kalbama tik siaurame draugų rate.

Plačiajai visuomenei pateikiamas kiek kitoks vaizdas. Ar ilgai lauksime šįkart, kol nacionaliniai vežėjai ims ieškoti kaltųjų, baksnodami pirštu į viršų? Juk jau tapo įprasta, kad dėl pasienyje šąlančių ir badaujančių vairuotojų kalčiausi lieka ne jų darbdaviai, bet politikai, kurie nepasivargina paskambinti kolegoms Maskvoje, kad šie nurodytų pasienyje dirbantiems pavaldiniams lietuviams pritaikyti išimties tvarką.

Susisiekimo, Ūkio ministerijos atstovai, žinoma, galėtų aktyviau raginti Europos Komisiją spręsti visos ES rytinio pasienio postų infrastruktūros ir pralaidumo gerinimo problemas.

Tačiau ar pagrįstai siekėme integracijos į Vakarus ir visų bendros ES ekonominės erdvės teikiamų pranašumų, jei vis dar tikime telefoninės teisės pranašumais? Kodėl partija x neturėtų prarasti rinkėjų pasitikėjimo Lietuvoje, jei užsiims ne viso nacionalinio verslo, bet vienos jo šakos lobizmu?