Pirmadienį visa Lietuva pradės nauju – Europos vyrų krepšinio čempionato – ritmu. Kalbėsime, aptarinėsime lietuvių žaidimą ir rezultatus, džiaugsimės, šauksime iš laimės ir stversimės už galvų, neišlaikę keiksime svetimus ir, būkime atviri, savus žaidėjus. Kad tik pergalių būtų. Juk viskas dėl to krepšinio, be kurio kai kurie lietuviai – nė iš vietos.

Ko galime tikėtis iš šių metų Lietuvos krepšinio rinktinės? Daliai krepšinio ekspertų ji primena 2005-ųjų komandą, kurioje iš žvaigždžių tuomet buvo tik Ramūnas Šiškauskas. Vieninga, draugiška komanda, turėjusi, ką įrodyti, tuomet pelnė vieną pergalę po kitos, bet pralaimėjo vieninteles rungtynes. Tai buvo ketvirtfinalis su prancūzais. Pritrūkome patirties.

Šių metų rinktinėje iš tos komandos likę abu broliai Lavrinovičiai, Robertas Javtokas ir Simas Jasaitis. Per ketverius metus jie tapo brangiai vertinamais ir patyrusiais žaidėjais, dar pridėkime Liną Kleizą, kitus darbingus lietuvius, ir galima neabejoti, kad ši rinktinė ant ketvirtfinalio grėblio dėl nepatirties nebeužlips.

Iš tikrųjų turime jeigu ne viską (kad ir kaip žiūrėsi, Šarūno Jasikevičiaus labai trūksta), tai daug – darbščią, kovingą, vieningą kaip kumštis ir karštai norinčią laimėti komandą, pačius ambicingiausius, pralaimėjimų nekenčiančius trenerius ir trijų milijonų palaikymą. Kad ši komanda yra pajėgi kalnus nuversti, pamatėme praėjusį ketvirtadienį rungtynėse su ispanais.

Dar kamuojama klaidų, bet pagaliau ketvirtadienį buvo tokia Lietuvos rinktinė, kokią norėtume matyti. Neįtikimai taikliai krepšį atakavę lietuviai aistrų ir emocijų kupinose rungtynėse 94:72 sutraiškė nenugalima laikytą pasaulio čempionę Ispaniją ir aidint šūksniams "Lietuva, Lietuva!" buvo išlydėti į Europos čempionatą.

Regis, pagaliau patys mūsų krepšininkai patikėjo tuo, ką jau anksčiau visiems kalė Jungtinėse Valstijose užgrūdintas L.Kleiza: "Ši komanda geresnė, negu visi mano". Per rungtynes su ispanais vyrai ne tik patikėjo, bet ir pagaliau pradėjo mėgautis žaidimu, o ne sunkiai dirbti, krepšininkų akyse degė aistra, o ne nuovargis.

Lenkijoje bus visko: ir geresnių, ir blogesnių dienų, svarbu, kad visa rinktinė išliktų komanda, o mes, sirgaliai, turime ją palaikyti ir džiaugsme, ir varge (nors tai lietuviams nebūdinga).

Krepšinis Lietuvai visada siejasi su pergale, su savuoju ego. Šis sportas – mūsų tautos pasididžiavimas ir tapatybė. Galbūt todėl pralaimėjimai mums neretai reiškia kone pasaulio pabaigą, meilė krepšininkams pasireiškia purvo pylimu interneto platybėse, nors po dienos jau viskas ir vėl atrodo kitaip.

Turbūt dar neišmokome (o gal ir neišmoksime) į krepšinį žiūrėti kaip į žaidimą, nes jis mums reiškia daug daugiau.

"Jeigu bent vienas aistruolis mumis suabejos, tada viskas. Reikia, kad visi tikėtų, o jeigu jie tikės, tada ir mes tikėsime. Tada žinosime, kad galime, ir laimėsime", – tokie paprasti, bet tiesiai į širdį pataikantys Darjušo Lavrinovičiaus žodžiai nuskambėjo šią savaitę.

Gražiausia, ką suteikia krepšinis lietuviams, yra tautos vienybė, artumas ir pasididžiavimas savo maža tėvyne. Visų šių sudedamųjų dalių taip trūksta pastaruoju metu. Todėl dvi savaites dėl tos Lietuvos gyvensime Europos čempionato ritmu.

Kaip sakoma toje jau legendine tapusioje dainoje: "Nesikankink dėl medalio, bet verta kovoti iki galo...", gyvensime viltimi, kad rugsėjo 20-osios vakarą tūkstančiams lietuvių bus proga išeiti į gatves pasveikinti Lietuvos rinktinės krepšininkų.