Lietuva „reiškia susirūpinimą“ dėl smurto, kandidatų į prezidentus areštų, laisvės suvaržymų Baltarusijoje. Dėl visko, ko neseniai nutarė tiesiog nematyti.

Baltarusijos opozicija visuomet tikėjosi palaikymo iš Lietuvos. Ir tas palaikymas buvo pakankamai stiprus, kol ant stalo negulė ekonominiai koziriai. Aukščiausi Lietuvos politikai susigundė baltarusišku kapitalu, Baltarusijos rinka ir baltarusiškomis prekėmis. O demokratija galėjo ir palaukti.

Dabar dėl padėties Baltarusijoje „susirūpinimą reiškia“ Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Tą patį padarė ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, jau du sykius pozavusi objektyvams kartu su paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamu Aleksandru Lukašenka. Žinoma, tą patį turėtų padaryti ir premjeras Andrius Kubilius, dar neseniai mynęs dviračius Baltarusijoje, lydimas to paties A.Lukašenkos „paskolintų“ apsaugininkų. Eilinį A.Lukašenkos kirtį demokratijai vienbalsiai turėtų pasmerkti visi Lietuvos politikai, kurie viešai gyrė Baltarusijos ekonomiką, kvietė Baltarusijos verslininkus investuoti Lietuvoje. Kodėl? Tik tam, kad toks „susirūpinimo išreiškimas“ būtų dar labiau groteskiškas.

Prisiminkime dar vieną dalyką. Anot neoficialių naujienų agentūros „Reuters“ šaltinių, D.Grybauskaitė A.Lukašenką neseniai titulavo „ekonominio ir politinio stabilumo Baltarusijoje ir jos nepriklausomybės garantu“. Žinoma, prezidentūra to nepripažino. Tačiau ir arkliui aišku, kad šalies vadovė labai stengėsi pagerinti santykius su „stabilumo garantu“. O „nepriklausomybės garantas“ (gerai, kad ne demokratijos) sumanė dar sykį išvaikyti protestuojančią minią ir susemti politinius oponentus. Matyt, dėl to paties stabilumo.

Prezidentūra, komentuodama žinias apie D.Grybauskaitės epitetus A.Lukašenkai, tvirtino, esą šalies vadovė ragino diktatorių „laikytis demokratijos standartų“. Matyt, įkalbėjo. Tik tie demokratijos standartai Baltarusijoje kitokie. Pagal baltarusiškus demokratijos standartus, vienintelis šaliai vadovauti galintis žmogus turi turėti mažiausiai 16 metų patirtį prezidento poste, o manantys kitaip yra verti ašarinių dujų, guminių kulkų ir belangės. Nes jie kenkia stabilumui ir nepriklausomybei.

Dabar D.Grybauskaitė tvirtina nepritarianti „neproporcingos jėgos“ panaudojimui. O jeigu ji būtų panaudota proporcingai? Tarkim, vienas milicininkas talžo tik vieną demonstrantą. Kad proporcijų nepažeisti. Ir nebus visiškai nieko nuostabaus, jei po poros mėnesių šalies vadovė vėl liaupsins klestinčią Baltarusijos ekonomiką ir kvies baltarusius investuoti Lietuvoje. O gal ir dar sykį papozuos šeimyninei nuotraukai su A.Lukašenka. Irgi dėl stabilumo.

Kalbant paprastai, Lietuva išdavė Baltarusijos opoziciją, kuri su Vilniumi siejo tikrai dideles viltis. O dabartiniai pareiškimai apie tai, kaip mes „reiškiame susirūpinimą“ atrodo kaip spjūvis į veidą. Susirūpinimą reikšti reikėjo tada, kai Baltarusija dar turėjo šansų po 16 metų išsirinkti kitą prezidentą. Tada, kai A.Lukašenka atvažiavo į Vilnių. Bet tada mes liaupsinome daugelyje ES šalių nepageidaujamą „stabilumo garantą“, o demokratiją pastatėme užkulisiuose.

Aukščiausi Lietuvos vadovai žaidžia tarptautinę šachmatų partiją. A.Lukašenka joje yra tarsi niekam nepriklausanti figūra, kurią norėtų turėti abi pusės. O Baltarusijos žmonės? Jie – tik pėstininkas, kurį galima paaukoti. Nes valdove jis niekada netaps.