Pigių skrydžių bendrovė „EasyJet“ savo apimtimis, tikėtina, nusileidžianti „Ryanair“, kurį netrukus, žiūrėk, imsime vadinti mūsiškiu, šiais metais padidino savo pelną beveik 200 procentų ir žada išmokėti dividendus savo akcininkams. Plojame katučių.
Minėtasis „Ryanair“ kasdien iš Kauno oro uosto skraidina bent tris pilnus lėktuvus į Londoną ir dar po vieną į Edinburgą bei Dubliną – šiokių tokių paklaidų gali būti, tačiau skrisdamas laisvų vietų nepastebėjau. Skristi tenka pakankamai dažnai. Taigi -pinigų airiams „užkalame“ sočiai.
Tuo tarpu bent dvi tautinės skrydžių bendrovės per tą patį laiką ėmė ir „užsilenkė“. Vietoje katučių – dūdų orkestras ir eglišakės... Tuo pat metu pastebiu, kad ne vieno ekipažo nariai yra lietuviai. Išeina, kad dirbti kitiems mokame, tik kai tenka turėti reikalų su savais, visas pelnas kažkaip ima ir išgaruoja. Klausiu – kodėl?
Atsakymas ir aiškus, ir neskanus – tautinį verslą suėda papildomos išlaidos, grubiau – visokiausios „pakišos, otkatai“ ar kaip tai bevadintume. Ir nereikia įsivaizduoti, kad jei toje pačioje vietoje vieni išgyvena, o kiti „užlinksta“ – tai čia tik geros vadybos ir išradingos rinkodaros reikalas. Nė velnio! Patikėkite, žinau, ką kalbu – ta patirtis man kainavo ne vieną žilą plauką.
Gali būti, kad iš vakarietiškos pigių skrydžių bendrovės nelabai yra, kaip tą „otkatą“ paimti. Gali būti, kad į Kauno oro uostą šią bendrovę prisišaukę tuometiniai miesto tėvai (na, taip, meras tuomet buvo Arvydas Garbaravičius, o ne Andrius Kupčinskas – negi turiu tą nutylėti?), numanė, kas dedasi Vilniaus oro uoste ir pakvietę airius skraidyti iš Kauno ne tik atgaivino tuomet merdėjusį oro uostą, bet faktiškai išsaugojo atvirą Lietuvos civilinių skrydžių oro erdvę. Šia prasme Kaunas sugebėjo išlikti labiausiai europinis ir atviriausias valstybės miestas.
Tačiau taip buvo anos savivaldybės kadencijos metu. Dabar laikai smarkiai pasikeitę ir tautiečiai į britų salas traukia šniūrais tikrai ne iš gero gyvenimo ir jų tenykštės egzistencijos pagrindą vargu bau sudaro vis dar nemokamų Londono muziejų lankymas ir kitoks „kultūrinimasis“.
Šičia (tik platesniu mastu) kartojasi oro linijų scenarijus: bankrutavusioje valstybėje nebeišmaitinantys šeimų ir smaugiami niekad nepasotinamų bankų vyrai ir moterys vyksta dirbti tiems, kas juos samdo. Tegu ir už mažiausią leistiną atlygį, tegu ir gyvendami po aštuonis žmones dviejų miegamųjų name – tačiau taip nūdienos lietuvis įstengia sudurti galą su galu. Sakote, ne?
O kaip paaiškinti, kad dviejų lietuviškų bedarbių šeima, palikusi vaikiukus seneliams, kurių pensijos tokios mažos, kad jas rašyti reiktų smulkesniu šriftu, paslaptingu būdu įstengia sumokėti bankui už butą, tikriausiai nuomojamą už mažesnę sumą, nei tenka „ploti“ kas mėnesį kreditoriui, ir dar kažkokiu stebuklu nuperka kalėdinių dovanėlių Lietuvoje merdintiems giminaičiams? Paslaptis čia menka – taigi jie dirba olimpinio miestelio Stratforde (Rytų Londono rajonas, kuriame vyks Olimpinės žaidynės) statybose arba valo anglų biurus ir namus. Tiesa, yra nedidelis procentas laimingųjų, kuriems pavyko parduoti ne savo fizinę jėgą, o kvalifikaciją, tačiau tai, kaip sakoma, ne ta dalis, kuri „daro klimatą“.
Na, o kokie šio reiškinio mastai? Maždaug prieš pusmetį pusiau oficialiai buvo kalbama, kad vien Londone legalių emigrantų (legalumas šiuo atveju suvokiamas ne kaip atvykimas į Jungtinę Karalystę, o kaip registraciją „Job Centre“ – britiškame Darbo Biržos ir Sodros atitikmenyje – patvirtinančio numerio gavimas, be kurio legalaus darbo dirti neįmanoma) buvo per 250 tūkst. Dabar kalbama, kad šis skaičius jau perkopė 300 tūkst. slenkstį ir toliau auga. Būčiau linkęs tuo tikėti – kalbėdamasis su sutiktais lietuviais vis pasiklausiu, kiek laiko jie gyvena Londone – maždaug pusė klaustųjų atsako, kad mažiau nei pusmetį. Tą patį sako ir butus pernuomojantys tautiečiai – kambarių paklausa nuolat auga. Vargu ar kas abejoja, kad ši tendencija artimiausiu metu keisis ar bent sumažės. Tauta ir toliau nukraujuoja. Matyt, tokia jos dabartinio išlikimo kaina.
Tuo tarpu amžinai Andrių Kupčinską liaupsinantis ir pavyzdžiu kitiems konservatorių partijos karjeristams rodantis Lietuvos valstybės Premjeras Andrius Kubilius ir toliau bando mus kvailinti, savo interviu Lietuvos radijui pareikšdamas:
"Ne visada galbūt tikėjimas siejasi su kažkokia ekonomine situacija. Taip, visi mes pergyvename sunkmetį, iš tikrųjų ekonominė situacija nelengva ir nedarbas lieka pakankamai didelis. Bet galima paklausti, pavyzdžiui, tremtinių arba buvusių politinių kalinių - jie pergyveno dar didesnius sunkmečius prieš 50 metų".
Taip ir norisi rėžti:
„Premjere, jei jau pradėjai savo valdymo laikotarpį lyginti su okupacija, tai ir varyk iki galo, nevyniodamas į vatą. Sakyk tiesiai, ką tavo partija žada Lietuvai artimiausiu metu? Į Sibirą išvežti neišeina, tai smaugiate taip, kad išsivažinėtų pati?“
Tačiau tame pačiame Londone yra ir kita medalio pusė. Praėjusią savaitę taikiai prasidėjusi maždaug penkiasdešimt tūkstančių protestuotojų suvienijusi demonstracija išsiliejo į – dėmesio! – ne kokios nors ministerijos nusiaubimą ar parlamento langų daužymą, o į konservatorių partijos būstinės suniokojimą. O protestavo studentai ir dėstytojai prieš mokesčių už mokslą didinimą. Smurtas, suprantama, nėra skatintinas dalykas, juo labiau kai niokojami valstybinės paskirties pastatai – pagaliau juk ne vien tik konservatoriai ten sėdi.
Tačiau būdamas Lietuvos piliečiu laikau savo pareiga informuoti Vyriausybės vadovą apie tai, kokie baisūs dalykai dedasi pasaulyje ir dar toje šalyje, kurioje neseniai lankydamasis jis viešai gyrėsi, jog atvyko „pamokyti anglus kaip tvarkytis su krize“. Neduok dieve, ir pas mus taip atsitiks – juk tarp tų trijų šimtų tūkstančių iš namų išvarytų lietuvių gali atsirasti ir tokių, kurie norės grįžti Lietuvon...
Naujausi komentarai