Po priesaikos Seime darbą pradėjo naujoji vaiko teisių apsaugos kontrolierė (VTAK) Edita Žiobienė. Nepavydėtinas postas. Ir ne vien dėl to, kad teberusena garsusis Kauno skandalas, dėl kurio ligšiolinė VTAK užsitraukė visuotinę nemalonę ir buvo priversta atsisveikinti su pareigomis tik po vienos kadencijos.

Dviprasmiška ir pačios VTAK institucijos padėtis. Atsižvelgus į patį pareigų pavadinimą ir jų sureikšminimą viešojoje erdvėje, lyg ir norisi manyti, kad VTAK yra pačiame vaikus ginančių struktūrų viršuje, savotiškas aukščiausiasis ombudsmenas. Kita vertus, VTAK yra pavesta tik koordinuoti vaiko teisėmis besirūpinančių institucijų darbą. Kad noras į šias formalias pareigas žiūrėti neformaliai gali baigtis dideliais nemalonumais pačiam VTAK, galėtų papasakoti kad ir Rimantė Šalaševičiūtė.

Jai dėl prieš porą metų atlikto tyrimo siekiant išaiškinti seksualinio smurto prieš vaikus paplitimą vaikų globos namuose ir specialiojo ugdymo įstaigose per plauką nebuvo iškelta baudžiamoji byla dėl sunkių nusikaltimų slėpimo.

Ne ką palankesnė ir atmosfera valdiškuose kabinetuose, kurių šeimininkams VTAK lyg ir turėtų įkvėpti norą spręsti karščiausias Lietuvos vaikų problemas.

Savivaldybių Vaiko teisių apsaugos skyriai ar iš vietos biudžeto finansuojami globos namai dažnai tampa ta avele, kurią vietos politikai pirmiausia paaukoja taupydami išlaidas. Labai savitą požiūrį į vaikystę Lietuvoje puoselėja ir įstatymo leidžiamoji valdžia.

Postringavimai apie tariamą norą stiprinti šeimos instituciją ir kovoti su smurtu šeimoje Seimo nariams netrukdo atvirai tyčiotis iš iniciatyvos įteisinti bausmes už bet kokio pobūdžio jėgos panaudojimą prieš vaikus. Ar būtų prasmės VTAK aktyviau inicijuoti teisės aktus, jei kai kurie parlamentarai atvirai propaguoja auklėjimo "beržine koše" metodus?

Pirmuosiuose šykščiuose pokalbiuose su žiniasklaida E.Žiobienė užsiminė, kad naujasis postas nėra jos svajonių darbas. Toks atsakymas šiek tiek nuvilia: visada norisi tikėti, kad darbą, susijusį su vaikais, dirba šiek tiek idėjiniai žmonės. Tokie, kuriems dėl mažųjų nesunku pakovoti su biurokratų ar valdiškų vaikų įstaigų darbuotojų tingumu, viduramžišku požiūriu į vaikų pareigas ir teises ar net tariamai Lietuvą apraizgiusį vaikų išnaudotojų tinklą.

Kita vertus, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymas iš potencialaus VTAK nereikalauja ne tik kokio sunkiai išmatuojamo idėjiškumo - nebūtina turėti nei darbo vaiko politikos srityje patirties, nei pedagogikos žinių.

Galų gale VTAK darbe problemų - it smeigtukų nemėgstamo pedagogo kėdėje, todėl šis postas visai neprivalo būti pats geidžiamiausias. Svarbiausia, kad į jį sodinamas žmogus, net ir netrykšdamas meile naujajam darbui, nesidairytų kokios didesnės knygos, kurią pakišęs po sėdyne jaustųsi saugus.