Valstybių sienos turėtų būti laikomos šventomis ir neliečiamomis, tačiau 2014-ųjų įvykiai Ukrainoje, Irake ir Sirijoje verčia tuo abejoti, skatindami nuogąstavimus dėl naujos pasaulio tvarkos.

Vis dėlto ekspertai tikina, kad toks susirūpinimas yra išpūstas.

Rusijos kovą staigiai įvykdyta Ukrainai priklausančio Krymo pusiasalio aneksija išprovokavo tūžmingų balsų chorą ir diplomatinį žodžių karą. Tačiau visas tas pasipiktinimas negrąžino ankstesnės padėties, taip pat nesutrukdė Maskvos palaikomiems separatistams pradėti konflikto Ukrainos rytuose.

Birželį džihadistų judėjimas „Islamo valstybė“ (IS), surengęs žaibišką puolimą Irako šiaurėje, užgrobė kontrolę didžiulėje teritorijoje ir paskelbė kalifatą Irake bei Sirijoje, o tas žingsnis sukėlė didžiulį nerimą Vakarų šalyse.

„Sienos, kurias prieš šimtmetį gana vienašališkai nustatė britai ir prancūzai, dabar yra ryžtingai ginčijamos ISIS“, – sako JAV Taikos instituto ir Wilsono (Vilsono) centro darbuotoja Robin Wright (Robin Rait), vartodama alternatyvų „Islamo valstybės“ pavadinimo trumpinį.

„Esminis klausimas – ar Irakas ir Sirija kada nors galės būti atgaivinti su mūsų dienų, šiuolaikinėmis sienomis?“, – pažymėjo ji.

R.Wright turėjo omenyje slaptąją Sykeso–Picot (Saikso–Piko) sutartį, kurią 1916 metų gegužę pasirašė Britanija ir Prancūzija, pasidalydamos Artimuosius Rytus.

Birželį IS nariai intenete paskelbė virtinę nuotraukų, kurioje matoma, kaip kovotojai buldozeriais griauna užtvarą ant Irako ir Sirijos sienos, tuos veiksmus įvardydami kaip Sykeso–Picot sienos sugriovimą.

Zonos, kuriose neveikia valstybės

R.Wright, apklaususi šimtus žmonių Artimuosiuose Rytuose, atstovaujančių įvairiems visuomenės sluoksniams, kad susidarytų vaizdą apie pokyčius tame regione, nubraižė potencialių teritorinių pokyčių žemėlapį ir praeitais metais jį paskelbė dienraščio „The New York Times“ sekmadieniniame leidinyje „Sunday Review“.

Tame žemėlapyje ji pavaizdavo, kad Libija, Irakas, Sirija, Saudo Arabija ir Jemenas gali suskilti į 14 šalių – pavyzdžiui, kad Irako ir Sirijos šiaurėje gali atsirasti Kurdistanas, taip pat susidaryti „Sunistanas“ ir „Šiistanas“. Šiuos pokyčius tyrėja prognozavo dar prieš prasidedant IS žaibo karui.

R.Wright taip pat atkreipė dėmesį į „pasireiškusias politine jėgas šalyse, kurios nebuvo pasiruošusios arba pajėgios istoriniams pokyčiams, ypač Libijoje“, kurią apėmė chaosas po 2011-aisiais su NATO pagalba įvykusio sukilimo, nuvertusio Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) režimą.

Paryžiuje dirbantis geografas Michelis Foucher (Mišelis Fušė) laikosi nuomonės, kad klausimas dėl valstybių sienų tame regione dar nėra keliamas.

„Tačiau esama zonų, kur valstybė neveikia; kur įsiveržė daugiau ar mažiau organizuotos grupuotės“, – aiškino jis.

Daramo universiteto Sienų tyrimo centro direktorius Philipas Steinbergas (Filipas Steinbergas) pabrėžė, kad sienų keitimo istorija yra labai sena.

„Kalbant apie platesnius sisteminius pokyčius, net jeigu žvelgiame į iš pažiūros radikaliausią pavyzdį – „Islamo valstybę“ – atrodo stulbinama, kad jie save vadina islamo „valstybe“, – pabrėžė jis.

„Kai kurie iš jų pirmųjų darbų buvo įkurti klasikines valstybės institucijas, pasus, valiutą – visus dalykus, kurių tikimės iš sienas turinčių valstybių, – aiškino analitikas. – Daugeliu atžvilgiu jie pripažįsta sienas turintį pasaulį.“

Kosovo precedentas Ukrainos atveju

Rusijos vaidmuo kruvinoje Ukrainos krizėje pakurstė susirūpinimą, kad Maskva siekia susigrąžinti savo įtaką buvusioje Sovietų Sąjungos erdvėje ir sustabdyti Europos Sąjungos (ES) plėtrą rytų kryptimi.

Dar prieš intervenciją Ukrainoje Rusijos dominavimas Gruzijos separatistiniuose regionuose Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, taip pat Maskvos pastangos sukurti Eurazijos Sąjungą kaip alternatyvą ES, įtraukiant Armėniją, Baltarusiją ir Kazachstaną, provokavo karštas diskusijas.

Tačiau M.Foucher atkreipė dėmesį, kad NATO šalių, kaltinančių Maskvą tarptautinių įstatymų nepaisymu aneksuojant Krymą, reputacija irgi nėra nepriekaištinga.

1999 metais Aljansas surengė invaziją į Serbiją ir jos provinciją Kosovą, siekdamas nutraukti jų tarpusavio susirėmimus ir sustabdyti Kosovo albanų persekiojimą. Tuos įvykius vainikavo vienašališkas Kosovo nepriklausomybės paskelbimas 2008 metais.

„Tam tikra prasme sienų neliečiamumo principo ... nebuvo laikomasi Serbijos atžvilgiu, nes Kosovas buvo provincija, kuri buvo jėga atplėšta“, – sakė M.Foucher.

Jis pridūrė, kad Maskva panaudojo Kosovo precedentą savo veiksmams Ukrainoje pateisinti.

Ph.Steinbergas pabrėžė, kad „stabilumu beveik visuomet suinteresuoti tie, kas šiuo metu turi tam tikrą valdžią“.

Buvęs Irako ministras Raedas Fahmi (Raidas Fahmis) neseniai atkreipė dėmesį, kad arabų nacionalistai jau seniai pasisako už arabų vienybę ir primestų sienų panaikinimą, bet jų pastangos nebuvo sėkmingos.

„Vėliau visi lyderiai susitelkė į savo valdžios stiprinimą kiekvienoje atskiroje arabų šalyje“, – sakė jis.