Pereiti į pagrindinį turinį

2021-ųjų klasė, arba Artimiausios Europos ateities architektai

2020-ieji pažymėti staigmenų: užpuolė netikėta stichija, atsiskleidė nūdienos žmonijos stiprybės ir silpnybės. 2021-aisiais vis dar reikės svarbių iš krizės išvesti turėsiančių sprendimų, o juos pasiūlyti gali kitų metų svarbiausių Europos asmenybių tikėtinų pirmūnų klasė.

Iš kairės: P. Durovas, U. van der Leyen ir G. Conte
Iš kairės: P. Durovas, U. van der Leyen ir G. Conte / Redakcijos archyvo nuotr.

Permainų periodas

Visas dėmesys šią savaitę Briuselyje buvo nukreiptas į, atrodo, nesibaigiančias "Brexit" derybas ir paskutinį šių metų Europos Vadovų Tarybos (EVT) viršūnių susitikimą. Jo centre atsidūrė Lenkijos ir Vengrijos grasinimais vetuoti dramatiškai, tačiau tik laikinai įstrigdintas ES 2021–2027 m. ilgalaikės finansinės perspektyvos biudžeto ir šalių narių pandemijos paveiktų ekonomikų gelbėjimo paketo likimas – galiausiai istorinis biudžetas ir gaivinimo paketas buvo patvirtinti.

Gal kiek mažiau aptarinėtas savaitės pradžioje pristatytas Briuselio naujienų variklio "Politico" sudarytas kasmetinis įtakingiausių Europos žmonių sąrašas. Naują 2021-ųjų klasę – taip ją pavadino "Politico" žurnalistų komanda su Sarah Wheaton priešaky – šiemet sudaro 28 asmenys. Tai yra politikos, kultūros, sporto ir mokslo atstovai, kurie ateinančiais metais greičiausiai darys reikšmingą įtaką tolesnei Europos raidai.

Turbūt nesunku prognozuoti, kad kitų metų pradžioje visų žvilgsnius prikaustys koronaviruso vakcinų vajus ir JAV prezidento Donaldo Trumpo oficialus pasitraukimas iš posto bei Baltųjų rūmų užleidimas išrinktajam valstybės vadovui Joe Bidenui.

Abu šie įvykiai reiškia, kad Europos vadovai turi šansą pasirinkti: grįžti prie savo įprasto kurso ar pasinaudoti savotiškais perversmais, kad transformuotų žemyno vaidmenį pasaulyje.

Praėję metai parodė, kokie bejėgiški yra Europos lyderiai – nė vienas jų iš tiesų taip ir nesugebėjo nulaužti pasaulį keičiančios pandemijos kodo. Šiandien dauguma Europos sostinių gyvena viltimi atkurti ryšius su Baltaisiais rūmais, kai į juos įžengs naujas prezidentas.

Jau kurį laiką įtampos kyla ir dėl Europos bei jos gyventojų tapatybės klausimų ir pagrindinių politinių vertybių. Pasitikėjimas žiniasklaida, vyriausybėmis ir mokslu smunka, o tai, paradoksalu, bet tam tikra prasme skatina technologijų pažanga – juk taip paprasta naudojantis socialiniais tinklais skleisti sąmokslo teorijas ir taip kaitinti skeptikų aistras.

Būtent šios raudonos vėliavėlės sąrašo sudarytojus vertė ieškoti kylančių žvaigždžių arba tylių, bet iš tiesų gana produktyviai veikiančių personažų, ir menkai suprantamų savitų idėjų generatorių.

Galiausiai šių 28 asmenų sąrašas buvo suskirstytas į tris kategorijas: veikėjai (angl. doers), arba lyderiai, kurių valdžia ir įtaka ar, priešingai, neveikimas vienaip ar kitaip lems tolesnį žemyno kelią; svajotojai (angl. dreamers), arba tie, kurie suasmenina idėją ar idealą ir skatina diskusijas; trikdytojai (angl. disrupters), arba žmonės, keičiantys mūsų išankstines nuostatas ir aplenkiantys oficialią valdžios struktūrą.

Pandemijos veikėjai

Veikėjų sąrašo viršuje kiek netikėtai atsidūrė Italijos premjeras Giuseppe Conte – didysis išlaidautojas. Na, bent jau taip jį pavadino "Politico". Namuose jam tenka kovoti su savo pakrikusiais politiniais partneriais, o užsienyje jis ramina skeptiškas ES vyriausybes, kad šį kartą Italija iš tikrųjų susitvarkys su savo finansiniais sunkumais.

Veikėjų sąrašo viršuje kiek netikėtai atsidūrė Italijos premjeras Giuseppe Conte – didysis išlaidautojas.

G.Conte teko rimtas iššūkis susidoroti su pirmąja koronaviruso banga Italijoje šių metų pradžioje. Atėjus antrajai bangai, jo laukia lemiami sprendimai, kurie gali jį paversti stabiliausiu šiuolaikinės Italijos istorijos lyderiu ir patvirtinti naują ES fiskalinės vienybės erą arba viską sužlugdyti.

Teisės dėstytojas, kuris į valdžią atėjo kartu su populistais, bet taip ir išliko nepartinis, žlugus koalicijai sugebėjo išlaikyti premjero postą. Ir nors koronavirusas nusiaubė Italiją, politiškai G.Conte'i tai buvo savotiškas laiptelis į sėkmę. Kai jo šalis pirmoji Europoje patyrė pandemijos niokojimo jėgą, premjero sprendimas uždaryti sienas per kelis mėnesius galiausiai pasiteisino.

G.Conte išlieka populiariausiu šalies politiku, nors, prasidėjus antrajai bangai, apklausos rodo, kad jis susiduria su šiokiu tokiu pasitikėjimo nuosmukiu. Dabar Italijos, kaip aukos, statusas užgožia tinginių, korumpuotų pietiečių šaržus, kuriuos kartais piešia taupiosios ES šalys. Galiausiai nacionaliniai lyderiai pritarė planui sukurti 750 mlrd. eurų vertės Bendrijos narių ekonomikos gaivinimo fondą, prisiimdami grupės skolas – tai didele dalimi yra būtent G.Conte nuopelnas.

Jei COVID-19 krizė Italijoje kilstelėjo jį aukštyn, o G.Conte kitų metų sprendimai gali padaryti įtaką jo politinei ateičiai, Europos vaistų agentūros vykdomoji direktorė Emer Cooke 2021 m. turės dar atsakingesnę užduotį: pasirūpinti, kad koronaviruso gydymas būtų saugus visiems europiečiems. Saugumo inspektore praminta 59-erių airė sąmokslo teorijų ir dvejonių dėl vakcinų kontekste taip pat bus atsakinga už savo agentūros sprendimų gynimą ir visuomenės, kuri trokšta, kad gyvenimas sugrįžtų į normalias vėžes, įtikinimą jos ėjimų efektyvumu. Dezinformacija apie naująsias vakcinas sparčiai plinta, o lapkričio 16 d. pareigas eiti pradėjusi E.Cooke, regis, dar neturi aiškios strategijos, kaip su tuo kovoti.

Pandemijos valdymas kitais metais nebus įsivaizduojamas ir be Europos Centrinio Banko (ECB) prezidentės Christinos Legarde sugebėjimo valdyti eurozonos monetarinę politiką, ir be Vokietijos, kuri siekia save įtvirtinti kaip pasaulinę sveikatos lyderę, sveikatos ministro Jenso Spahno. Berlynui pradėjus vadovauti ES Tarybai, J.Spahnas šį rudenį tapo varomąja jėga, skatinusia suteikti Briuseliui daugiau galios visuomenės sveikatos srityje – tiesa, toks posūkis sulaukė netikėtų žvilgsnių.

Ir, žinoma, kalbant apie popandeminį atsigavimą negalima pamiršti kaip mantros ES galvų nuolat kartojamo žaliojo kurso vaidmens. Paryžiaus klimato susitarimo architektė Teresa Ribera, Ispanijos ekologinės tranzicijos ministrė, kloja pagrindą lengvesniam Briuselio planui atsigauti.

Maždaug trečdalis ES planuojamo 750 mlrd. eurų vertės atsigavimo fondo skirta klimato kaitos problemoms spręsti – pasirodo, didžiąja dalimi dėl tylios, bet tvirtos T.Riberos diplomatijos. Ji viena pirmųjų pareikalavo gaivinti koronaviruso paveiktą ekonomiką pasitelkiant žaliąjį kursą kaip patikimiausią būdą grįžti prie šaknų.

Laikas apsispręsti

Kiti metai kai kuriems ryškiems Europos politikams, kurie galbūt nėra tiesiogiai susiję su globalesniu pandemijos valdymu, gali tapti apsisprendimo metais. Pavyzdžiui, Vengrijos premjerui Viktorui Orbanui kitais metais gali tekti apsispręsti dėl neva ES primetamų teisės viršenybės principų: laikytis savo, prieštarauti toliau ir tyčiomis ar ne kenkti kaimynams, ar paklusti ES standartams? Jei ne, koks tikslas pasilikti tokių principų Sąjungoje?

Prancūzijos prezidentui-filosofui Emmanueliui Macronui taip pat pagaliau teks pasirinkti, ko jis iš tikrųjų nori. Prancūzijos vadovas gali ir toliau likti vyriausiuoju septintosios pagal dydį pasaulio ekonomikos idėjų kalviu – ir toliau rengti įspūdingas konferencijas ir sakyti kalbas, kurių centre yra grįžimo prie multilateralizmo tematika. Arba jis gali sutelkti dėmesį į pandemijos valdymą, "geltonųjų liemenių" protestuotojų lūkesčius ar 2022 m. laukiančius Prancūzijos prezidento rinkimus.

Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui tikriausiai taip pat ateis laikas susivokti, ar jo šalis nori tapti Europos dalimi, kaip neseniai pareiškė jis pats, ar ir toliau būti bloguoju kaimynu, kuris nuolat kaišioja pagalius į ratus Kipre, Graikijos vandenyse ar konfliktų teritorijose, kuriose ES laikosi priešingos pozicijos.

Blefo meistrui, politiniam chameleonui ir Jungtinės Karalystės premjerui Borisui Johnsonui – dar neseniai dviračiu važinėjusiam Londono merui, virtusiam į "Brexit" epopėjos centrinę figūrą, kitąmet tikriausiai teks ir vėl keisti įvaizdį. Jam teks apsispręsti, kaip Jungtinė Karalystė atrodys oficialiai pasitraukusi iš ES. Ir nors B.Johnsonas nepaliaujamai kartoja, esą jo šalies bet kokiu didžiųjų derybų dėl santykių su Bendrija po pereinamojo laikotarpio baigties atveju laukia puikiausia įmanoma ateitis, kol kas ji yra miglota.

Pagrindinis trikdytojas

Veikėjai darys įtaką arba turės pagaliau apsispręsti, bet trikdytojai kitąmet privers sistemos šalininkus kraipyti savo pasimetusias galvas. Remiantis "Politico" prognozėmis, didžiausias 2021 m. toks tikėtinas trikdytojas – įtampos laidas Pavelas Durovas. Veikėjas iš Rusijos, tiesa, iš jos pabėgęs 2014 m.

Jis sukūrė socialinį tinklą "Telegram". 2013 m. sukurtas konkuruoti su "WhatsApp" ir išvengęs Kremliaus šnipinėjimo, "Telegram" ilgą laiką buvo Europos vyriausybių radare kaip teroristų planavimo ir propagandos priemonė. Pastaruoju metu šis socialinis tinklas tampa vis populiaresnis organizuojant masinius judėjimus Vakaruose ir aplink juos.

Baltarusijos opozicijos lyderė Svetlana Cichanouskaja per "Telegram" skelbia savo pranešimus, o uždraustas Baltarusijos žiniasklaidos kanalas "Nexta Live" naudojasi šia programėle pranešimams apie policijos žiaurumą skelbti. "Telegram" taip pat naudojasi ir vokiečių QAnon sąmokslo teoretikai, o protestuojantys prieš kaukes per šį kanalą organizuoja eitynes Berlyne.

P.Durovas 2016 m. sukūrė rusiškąjį "Facebook" kloną "VKontacte". Jis atsisakė uždaryti opozicijos puslapius, todėl prarado "VKontacte" kontrolę ir pabėgo iš šalies, bet ne bet kur, o į Karibų salas – Sent Kitsas ir Nevis jam suteikė pasą.

"Telegram" gali būti naudojamas individualiam susirašinėjimui, tačiau šis socialinis tinklas taip pat turi kanalus ir plačiam pasiekiamumui – jei pageidaujama, anonimiškam. Tai patogu nepriklausomiems žurnalistams, demokratiją palaikantiems protestuotojams ir propagandininkams. Tinklo vartojimas tarp rusiškai ir arabiškai kalbančiųjų plinta žaibiškai, kaip ir tarp kraštutinių dešiniųjų, kurie dievina neapykantos kalbą, ir džhadistų grupuotės "Islamo valstybė" šalininkų.

"Telegram" likimas gali paaiškėti 2021 m. Tikimasi, kad būtent kitais metais Europos žmogaus teisių teismas tęs 2018 m. pateiktos P.Durovo apeliacijos nagrinėjimą dėl Rusijos įsakymo suteikti valdžios institucijoms prieigą prie šios užšifruotos programos. Teismo baigtis gali turėti įtakos tam, kaip kitos vyriausybės vertins nacionalinio saugumo ir skaitmeninio privatumo pusiausvyrą.

Tačiau praktiniu požiūriu P.Durovas jau laimėjo kovą: vasarą Maskva iš esmės pasidavė po to, kai jis ne kartą aplenkė sistemos pastangas išjungti programėlę. Kitos vyriausybės taip pat stengėsi išsiaiškinti, kaip elgtis su "Telegram": tai, kad ši platforma neuždirba pinigų ir nerenka vartotojų duomenų, paverčia ją kur kas sunkiau reguliuojama. Žinoma, čia kyla klausimas, kiek ilgai asmeninis P.Durovo turtas išlaikys tokią platformą, tačiau ateičiai, neabejotinai, šis trikdytojas turi naujų planų.

Šokiravo savo armiją

Tarp trikdytojų – marios politikų, o tarp jų: už ES vidaus rinką atsakingas komisaras Thiery Bretonas, siekiantis įgyvendinti Paryžiaus strateginės autonomijos planą ir kartu sudaryti puikias sąlygas Europos įmonėms čempionėms, kurios gali įgyti Kinijos ir Amerikos verslo modelius; Škotijos pirmoji ministrė Nicola Strugeon, "Brexit" pasipiktinusius škotus pakursčiusi dar kartą svarstyti atsiskyrimą nuo Jungtinės Karalystės; naujai karūnuota Europos kraštutinių dešiniųjų lyderė, italė Giorgia Meloni, kuri yra pasiruošusi savo kurso sėkmei; Rusijos patriarchas Vladimiras Putinas, kuris tradiciškai vieno piršto mostelėjimu sėkmingai ir tyliai vykdo savo pogrindinius prieš Europos vienybę nutaikytus manevrus.

Tačiau viena įdomiausių sąrašo trikdytojų – rašytoja Joanne K.Rowling, kuri šiemet šokiravo savo pačios iš dalies užaugintą karingąją ir tolerantiškąją tūkstantmečio kartą. Šie vaikai užaugo skaitydami jos istorijas apie Harį Potterį. Šiandien jie paskendę apmąstymuose apie transseksualų ir moterų teises. Logiška, kad J.K.Rowling gerbėjai nebuvo patenkinti, kai 55-erių kultinė rašytoja į transfobijos kaltinimus birželį atsakė 3,6 tūkst. žodžių esė, teigdama, kad XX a. lytis yra politinė ir biologinė tikrovė, o ne išskydusi spektro dalis. Negana to, J.K.Rowling rugsėjį išleido naują detektyvinį romaną, kuriame pasirodė žudikas, persirengęs moters drabužiais ir pats tuo pasišlykštėjęs.

Svajoti – privalu

Kokia ES be jos idealus ginančių svajotojų? Didžiausia Bendrijos svajotoja – Ursula von der Leyen. Ji siekia savos didžiosios Europos vizijos. Tik kažkodėl, priešingai nei Ameriką padaryti didžia siekusio D.Trumpo atveju, tai U.van der Layen tikslas daugumai skamba žavingai, o ne gąsdinančiai.

Didžiausia Bendrijos svajotoja – Ursula von der Leyen.

Sunku rasti politikos sritį, kurioje Europos Komisijos pirmininkė neturėtų ambicijų: ji kalba ir apie LGBTQ teisių įtvirtinimą visame bloke, ir kovą su rasizmu, ir apie tai, kad visiems ES darbuotojams būtina garantuoti minimalų atlyginimą, būtina sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą 55 proc., ir būtina sukurti Europos sveikatos sąjungą, kuri suteiktų ES biurokratijai daugiau galimybių valdyti nuožmiai saugomas nacionalines prerogatyvas. Visą tai kaip artimos ateities realybę ji įvardijo neseniai Briuselyje skambėjusioje savo metinėje kalboje.

Greta U.von der Leyen svajotojų kategorijoje stovi ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, kuriam kelerius pastaruosius metus tenka mažinti tarp kai kurių Aljanso partnerių (pvz., Prancūzijos ir Turkijos) tvyrančią bemaž nuolatinę įtampą. Neseniai vieno interviu metu Briuselyje jam buvo užduotas aptakiai suformuluotas klausimas, kurio esmė – ar į Baltuosius rūmus įžengus J.Bidenui galima tikėtis palengvėjimo. J.Stoltenbergas – puikus diplomatas, todėl jis nepasidavė provokacijai, atsargiai nusišypsojo ir atsakė, kad visi politikai turi savo stilių ir tame nėra nieko blogo, NATO sėkmingai dirbo ir su savitą stilių demonstruojančiu D.Trumpu, kuris, nepaisant kai kurių kontroversijų, sugebėjo priversti Aljanso partneres į bendrą aruodą įdėti kur kas daugiau nei iki šiol. J.Stoltenbergas, neabejotina, ir toliau sieks išlaikyti diplomatinę NATO svajonę.

Daugybė Europos politinių figūrų į kitus metus žengs su savo vizijomis ir svajonėmis, kaip ir Baltarusijos pilietinės sąmonės atgimimo simboliu tapusi Sviatlana Cichanouskaja, vis dar ieškanti būdų, kaip galutinai palaužti Aliaksandro Lukašenkos galios svertus.

Štai Didžiojoje Britanijoje šiuo metu populiariausia politinė figūra – 23 metų futbolo žvaigždė Marcus Rashfordas, supratęs, kad nugaros trauma gali pastūmėti jį padaryti ką nors iš tiesų prasmingo. "Manchester United" puolėjo kampanija prieš vaikų badavimą verčia britų vyriausybę iš esmės kovoti su koronaviruso žala ir kai kuriose mažiau aptarinėjamose sferose. Du kartus per pastaruosius metus M.Rashfordas, kurį augino vieniša mama ir kuris puikiai žino, ką reiškia alkis, spaudė premjerą B.Johnsoną pratęsti nemokamą maitinimą mažas pajamas gaunančiųjų vaikams, net jei tai yra atostogų laikas ir mokyklose nevyksta pamokos. Rezultatas – ne tik apie 1,7 mln. daugiau sočių Jungtinės Karalystės vaikų, bet ir didesnis už pačio B.Johnsono, leiboristų lyderio Keiro Starmerio ir net karalienės Elžbietos II visuomenės nuomonės apklausose fiksuojamas populiarumas.

Savo svajonėmis – kartais naiviomis, kartais iš tiesų gelbėjančiomis pasaulį – šiemet stebino ir sveikatos sektoriaus atstovai. Švedijos vyriausiasis epidemiologas Andersas Tegnellis siūlė vyriausybei nevaržyti visuomenės ir geriau pasitikėti jos sąmoningumu, bet, pažvelgus į Švedijos koronaviruso krizės statistiką, panašu, kad tai tebuvo naivi svajinga viltis. Tačiau spaudoje pusiau juokais, pusiau rimtai kalbama, kad "BioNTech", prisidėjusios prie išganingos vakcinos nuo koronaviruso sukūrimo, medicininės dalies lyderė Özlem Türeci kitais metais gali siekti bent dviejų Nobelio premijų: medicinos ir taikos. Tokia įtakinga yra ši turkų kilmės medikė, imunologė ir verslininkė iš Vokietijos.

Ir už visus veikėjus, trikdytojus bei svajotus kartu sudėjus įtakingesnė, pasirodo, vis dar yra nepakeičiamoji Vokietijos kanclerė Angela Merkel – ji "Politico" sąraše išskirta iš visų kategorijų.

Praėjus beveik šešiolikai metų kanclerės poste, A.Merkel ketina išeiti į pensiją po 2021 m. rudenį vyksiančių Vokietijos rinkimų. Jos viešpatavimas politikos olimpe pasižymi stabilumu, o ne ambicijomis. Iki to momento, kai Europa nustatė kryptį iš koronaviruso krizės, ji greičiausiai išliks įtakingiausia ES lydere istorijoje, atlaikiusi galybę ekonominių ir politinių drebėjimų Vokietijoje, ES ir už Atlanto.

Eroje po A.Merkel į Berlyno areną greičiausiai bus įtraukti nauji žaidėjai, pavyzdžiui, šiandien beveik visur populiarūs "Žalieji". Kraštutiniai dešinieji, tikriausiai, irgi išsaugos savo vietą Bundestage. Analitikai prognozuoja, kad Briuselyje jos pasitraukimas paskatins intensyvesnę konkurenciją tarp nepaprastai skirtingų ES ateities vizijų. Tad, kaip Europa atrodys be visų Mutti (vok. mama), – sunku įsivaizduoti.

Naujausi komentarai

Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų