Prirakinta prie pagrobėjo, marinama badu ir mušama 200 kartų per savaitę. Tokius išgyvenimus 8 metus rūsyje kalinta austrė Natascha Kampusch prisimena autobiografinėje knygoje, kurios ištraukas pristatė britų laikraštis "Daily Mail".

Tuščias pagrobėjo žvilgsnis

Sulaukusi 22-ejų, N.Kampusch pirmą kartą ryžosi atvirai papasakoti pasauliui viską, nieko neslėpdama. Šį mėnesį Europos knygynuose pasirodys jos knyga "3096 dienos". Būtent tiek laiko ji gyveno požeminiame kalėjime po to, kai pamišėlis pagrobė į mokyklą einančią dešimtmetę ir užrakino ją mažame rūsyje, esančiame po jo šeimos namo garažu.

Ši kraupi istorija prasidėjo 1998 m. kovo 3 d. rytą. Motina tik neseniai buvo leidusi dukrai vienai eiti į mokyklą, ir mergaitė bandė tiek sau, tiek tėvams įrodyti, kad moka būti savarankiška. Ji gerai prisiminė motinos draudimą kalbėti su nepažįstamaisiais.

Eidama į mokyklą N.Kampusch pamatė vyrą, stovintį prie furgono. Priartėjusi per porą žingsnių, mergaitė pamatė tiesų jo žvilgsnį.

"Jo akys buvo mėlynos, o žvilgsnis – keistai tuščias. Jis atrodė sutrikęs ir labai pažeidžiamas. Man netgi kilo noras jam padėti", – knygoje rašo N.Kampusch.

Toliau viskas vyko žaibiškai. Mergaitė nuleido akis ir norėjo praeiti pro šalį, o vyras griebė ją už juosmens ir įmetė į furgoną. Dešimtmetė nespėjo net sušukti. Ji neprisiminė, ar bandė priešintis, bet kitą dieną ant savo veido pamatė mėlynę.

Pagrobėjas liepė mergaitei sėdėti tyliai ir nuvežė įkaitę į mišką, kur, pasak jo, turėjo atiduoti ją kitiems vyrams. Bet jie neatvažiavo, ir jis nuvežė ją į savo namus ir užrakino rūsyje.

Tamsi belangė

"Ten buvo visiška tamsa, grindys šlapios. Dvelkė dulkėmis, bet tvankus oras buvo šiltas. Aš susigūžiau į kamuoliuką ir pradėjau tyliai verkšlenti. Bet mano balsas skambėjo taip keisti, kad išsigandau ir lioviausi", – rašo N.Kampusch.

Pagrobėjas grįžo su lempute ir įsuko ją į lizdą ant sienos. Tuomet mergaitė pamatė, kur atsidūrė.

Maždaug penkių kvadratinių metrų patalpos sienos buvo apkaltos medžio lentelėmis. Prie sienos ant kablių pritvirtintas gultas. Kampe stovėjo tualetas be dangčio, šalia jo – kriauklė.

Tik kitą dieną mergaitė gerai įsižiūrėjo į savo pagrobėją. Jis buvo maždaug 35-erių, švelnių veido bruožų, rudi plaukai tvarkingai sušukuoti su sklastymu. Tik vėliau jo konservatyvioje išvaizdoje N.Kampusch pradėjo įžvelgti beprotybės pėdsakų.

Pati paprašė apkabinti

Pamažu rūsyje pradėjo kauptis naujų daiktų. Iš pradžių pagrobėjas atnešė mergaitei savo drabužių, sulankstomą krėslą, elektrinį šildytuvą, viryklėlę, vaizdo grotuvą. Vėliau jis į rūsį atvedė garso ryšį. Jautrus mikrofonas fiksavo menkiausią mergaitės garsą. Jeigu ji neatsakydavo, jis pradėdavo garsiai rėkti per garsiakalbį.

"Jaučiau jo buvimą kiekviename žingsnyje. Jis visuomet buvo ten, kvėpuodavo kitame laido gale", – knygoje rašo N.Kampusch.

Mergaitė pamažu priprato prie pagrobėjo ir net nesigėdijo nusirengusi praustis prie kriauklės jam stebint. Ji dar buvo vaikas, jai reikėjo paguodos ir šilumos. Todėl po kelių mėnesių nelaisvėje ji paprašė būti apkabinta.

"Tai buvo sudėtinga. Kai jis mane apkabindavo per stipriai, man kildavo klaustrofobijos panika. Po kelių bandymų radome tinkamą būdą – ne per arti, ne per stipriai, bet pakankamai, kad pajusčiau globėjišką prisilietimą", – prisimena N.Kampusch.

Po kurio laiko pagrobėjas pasakė mergaitei savo vardą – Wolfgangas Priklopilas, bet liepė save vadinti "maestro" arba "mano pone".

Stebėjo auką nuogą

N.Kampusch ne iš karto suvokė, kad atsidūrė tikrame kalėjime. Jau buvo praėję šeši mėnesiai, kai ji gyveno mažoje belangėje patalpoje, kai mergaitė paprašė išleisti ją nusiprausti vonioje.

"Jis liepė man eiti iš paskos. Tik tuomet pamačiau, kad durys į viršų yra gelžbetonio milžinas, – rašo N.Kampusch savo prisiminimuose. – Negaliu apsakyti žodžiais, ką pajutau išvydusi tas duris. Jos buvo padengtos betonu, hermetiškai uždarytos."

Įėjimas į rūsį buvo gerai užmaskuotas, ir mergaitė suprato, kad čia jos niekas nesuras. Pagrobėjo namas buvo tamsus, visos užuolaidos užtrauktos. Vonioje vyras stebėjo, kaip mergaitė nusirengė ir pradėjo praustis.

"Jau buvau įpratusi, kad jis mato mane nuogą, todėl neprieštaravau", – rašo N.Kampusch.

Psichologinis smurtas

W.Priklopilas netruko parodyti ir savo kitą veidą.

"Jeigu nebūsi gera, turėsiu tave surišti", – grasino jis mergaitei. Kalbėti ji galėjo tik gavusi pagrobėjo leidimą. Kartą įtūžęs vyras sviedė į ją sunkų grąžtą, mergaitė tik per plauką išsisuko. Ji greitai suprato, kad nepaklususi bus sunkiai sužalota.

W.Priklopilas kankino savo auką ir psichologiškai. Jis bandė sunaikinti jos tapatybę sakydamas: "Tu nebesi Natascha. Dabar tu priklausai man."

Pagrobėjas privertė ją pasirinkti naują vardą. Kalendoriuje mergaitė rado jai patinkantį – Bibiane. Baimindamasis, kad kas nors ją atpažins, W.Priklopilas nuskusdavo mergaitei galvą plikai.

Prisimindama tuos laikus, N.Kampusch knygoje rašo: "Dabar suprantu, kad psichologiškai regresavau, grįžau į ketverių ar penkerių metų amžių, kai vaikas priima pasaulį kaip duotą."

Pagrobėjas taip pat bandė sugriauti mergaitės viltis ir tikėjimą šeima sakydamas, kad tėvai atsisakė sumokėti už ją išpirką.

"Tavo tėvai visiškai tavęs nemyli. Jie nenori tavęs susigrąžinti. Jie džiaugiasi tavęs atsikratę", – aukai į galvą kalė W.Priklopilas. Šie žodžiai jos sielą graužė lyg rūgštis.

Traškėdavo stuburas

Kai mergaitei sukako 12 metų, W.Priklopilo elgesys staigiai pasikeitė. Jis pradėjo ją stumdyti ir mušti.

"Jis pasiusdavo, kai iš skausmo pradėdavau verkti. Tuomet jis griebdavo mane už gerklės, nusitempdavo prie kriauklės, panardindavo galvą į ją ir laikydavo, kol beveik prarasdavau sąmonę, – rašo N.Kampusch. – Taip pat aiškiai prisimenu, kaip traškėjo mano nugaros slanksteliai, kai jis mane mušė. Bet emociškai nieko nejaučiau. Tomis akimirkomis aš tarsi palikdavau savo kūną ir iš šalies žiūrėdavau, kaip jis kumščiuoja dvylikametę."

Mergaitė dienoraštyje pradėjo skaičiuoti kiekvieną smūgį. Per savaitę jų būdavo net 200.

Sekso jam nereikėjo

Nuo 12 metų W.Priklopilas pradėjo vestis įkaitę į viršų, versdavo ją tvarkyti namus. Kai mergaitei sukako 14, ji pirmą kartą pernakvojo jo lovoje.

"Gulėjau šalia sukaustyta baimės. Jis mano ranką prie savo prirakino plastikiniais antrankiais ir liepė nekelti nė menkiausio garselio. Jausdama, kaip jis kvėpuoja, stengiausi visiškai nejudėti. Bet buvo labai sunku, nes nugara buvo visa mėlyna nuo smūgių, o antrankiai rėžė odą, – tą naktį prisimena N.Kampusch. – Jis prirakindavo mane prie savęs daugybę naktų, bet jam nereikėjo sekso. Vyras, kuris mane mušė ir laikė uždarytą rūsyje, tiesiog norėjo prie ko nors prisiglausti."

"Aš tavo karalius, o tu – mano vergė. Visuomet norėjau turėti vergę", – sakydavo W.Priklopilas savo aukai. Jis taip pat gyrė Adolfą Hitlerį už žydų genocidą.

"Kartą jis pasakė man, kad yra vienas tų piktųjų Egipto dievų iš fantastinio serialo "Žvaigždžių vartai", kurie įsiskverbia į jaunų vyrų kūnus. Man atrodo, jis tikrai tuo tikėjo", – pasakoja N.Kampusch.

Smarkiai sulyso

Dar vienas išbandymas, kurį teko iškęsti mergaitei, buvo maisto trūkumas.

"Tik pasižiūrėk į save. Esi stora ir bjauri", – pareiškė W.Priklopilas, kai jai buvo 12 metų. Kai N.Kampusch sulaukė 16-os, vyras gerokai sumažino jos maisto davinį – iki ketvirtadalio to kiekio, kokio reikia normaliam paaugliui. Pusryčiams ji gaudavo pieno, arbatos ir du šaukštus košės – ir nė trupinėlio daugiau.

16 metų ji buvo 157 cm ūgio, o svėrė tik 38 kg. Paauglę nuolat kamuodavo pilvo skausmai. Tik po to N.Kampusch suprato, jog W.Priklopilas marino ją badu, kad auka būtų silpna ir paklusni.

Ne kartą bandė žudytis

Paauglystėje įkaitę pradėjo vis dažniau lankyti mintys apie savižudybę. Bijodama, kad kalėjimas tęsis iki gyvenimo pabaigos, ji kelis kartus pakėlė ranką prieš save.

14 metų N.Kampusch bandė pasikarti pasinaudojusi savo drabužiais, 15-os – didele adata persipjauti venas. Kartą ji ant elektrinės viryklėlės pridėjo tualetinio popieriaus tikėdamasi uždusti. Kai nuodingi dūmai pasiekė plaučius, ji pradėjo giliai kvėpuoti ir kosėti. Tuomet netikėtai pabudo savisaugos instinktas. Mergaitė prisidengė burną pagalve, o ant viryklėlės užmetė šlapių drabužių.

Kitos dienos rytą rūsyje tvyrojo degėsių kvapas. Atėjęs W.Priklopilas ištempė ją iš lovos.

"Kaip aš drįsau bandyti nuo jo pabėgti! Jo veide sumišo pyktis ir baimė. Baimė dėl to, kad galėjau viską sugriauti", – prisimena N.Kampusch.

Neišnaudota proga

Mergaitė jau buvo praradusi viltį ištrūkti, kai W.Priklopilas vieną dieną furgonu ją išsivežė. N.Kampusch sėdėjo sustingusi ir stebėjo pasaulį, kuris buvo likęs tik jos prisiminimuose. Žmonės, einantys šaligatviais, jai atrodė žaisliniai.

Jie sustojo miškelyje. Mergina atsiklaupė ant pušų spyglių ir prisiglaudė prie medžio. Važiuodami namo nei ji, nei pagrobėjas neištarė nė žodžio.

W.Priklopilas mergaitę pradėjo vežiotis vis dažniau. Vieną dieną furgoną sustabdė policija. Mergaitės širdis suvirpėjo: negi aštuonerių metų kankynė baigėsi?

Tačiau pareigūno, paprašiusio pateikti dokumentus, visiškai nedomino keleivio vietoje sėdinti paauglė. Jai ant liežuvio sukosi žodis "Padėkite!", bet jis taip ir neišsprūdo.

"Ką aš būčiau pasakiusi? O jeigu pareigūnas būtų atsisakęs padėti? W.Priklopilas tiesiog būtų atsiprašęs už savo "dukterėčią" – ir baisu pagalvoti, kas manęs būtų laukę po to", – knygoje rašo N.Kampusch.

Pareigūnas palinkėjo gero kelio, ir jie nuvažiavo toliau.

Turistė nieko nesuprato

Dar viena proga ištrūkti merginai pasitaikė parduotuvėje. W.Priklopilas vedė N.Kampusch laikydamas ranką jai ant peties. Jausdama jį, mergina vėl nedrįso prašyti pagalbos.

"Ten buvo eilės lentynų, prie jų stovėjo darbuotojai, pasinėję į savo darbą. Į kurį man reikėjo kreiptis? Žiūrėjau į juos akies krašteliu. Bet kuo ilgiau žiūrėjau, tuo labiau jie man atrodė nedraugiški. Staiga pagalvojau, kad prašyti pagalbos išvis būtų absurdiška. Kas patikėtų sumišusia paaugle?" – savo jausmus tą akimirką prisimena N.Kampusch.

Prieš merginos 18-ąjį gimtadienį W.Priklopilas nusprendė nuvežti ją į slidinėjimo kurortą, esantį netoli Vienos. Mintis buvo labai rizikinga, bet pagrobėjui tai buvo svarbus žingsnis į normalų bendrą gyvenimą, apie kurį jis vis dažniau kalbėjo savo aukai.

Kurorte N.Kampusch pirmą kartą per aštuonerius metus atsidūrė vienoje patalpoje su kitu žmogumi. Merginai reikėjo atlikti gamtinius reikalus, tad W.Priklopilas nuvedė ją į moterų tualetą ir davė jai penkias minutes.

Tualete prie veidrodžio stovėjo moteris. N.Kampusch sukaupė visą drąsą ir pradėjo berti žodžius. Mergina neprisimena, ką kalbėjo, bet moteris tik draugiškai nusišypsojo ir nuėjo. Ji buvo turistė iš kitos šalies, todėl nieko nesuprato.

Ištrūko į laisvę

2006 m. rugpjūčio 23-iąją N.Kampusch prisimins visą savo gyvenimą. W.Priklopilas ruošėsi parduoti savo furgoną ir paprašė merginos sutvarkyti jo vidų. Staiga pagrobėjui suskambo telefonas, ir įnikęs į pokalbį jis nuėjo toliau nuo automobilio.

N.Kampusch iš pradžių sutriko, bet sugebėjo suimti save į rankas ir pradėjo bėgti. Merginai atrodė, kad už savęs girdi pagrobėjo žingsnius, bet lėkė neatsigręždama. Kiemo varteliai nebuvo užrakinti. Išbėgusi į gatvę ji pamatė tris žmones: vyresnio amžiaus vyrą, vaiką ir, kaip jai pasirodė, jo tėvą.

"Turite man padėti! Man reikia mobiliojo telefono paskambinti policijai! Prašau!" – šaukė mergina praeiviams.

Vyrai atsiprašė ir pasakė, kad neturi telefono, ir nužingsniavo toliau. Merginai ištryško ašaros. Ji peršoko per žemą tvorą, pribėgo prie namo ir paskambino į duris. Niekas neatidarė.

N.Kampusch skuodė per lysves ir gyvatvores iš vieno kiemo į kitą, kol pamatė prie lango stovinčią senyvą moterį. Belsdama į stiklą ji tyliai šaukė: "Prašau, padėkite man! Paskambinkite policijai! Mane pagrobė! Mano vardas Natascha Kampusch!"

Moteris iš pradžių nustebo savo kieme pamačiusi nepažįstamą merginą, pradėjo dvejoti, bet pagaliau tarė: "Palauk prie gyvatvorės. Ir nevaikščiok per mano pievą!"

Po kurio laiko N.Kampusch išvydo policijos švyturėlius.

"Stovėkite vietoje ir pakelkite rankas", – sušuko iš automobilio išlipę du jauni pareigūnai. Mergina pasakė jiems, kas esanti, ir policininkai nuvežė ją į nuovadą.

Ilgai lauktas susitikimas

Nuovadoje N.Kampusch iš karto atpažino atskubėjusią motiną. Merginai ji atrodė visai nepasikeitusi. Pribėgusi ir apkabinusi aštuonerius metus nematytą dukrą, ji verkė ir juokėsi vienu metu. Netrukus atvyko tėvas ir taip pat puolė glėbesčiuotis.

Policininkai pasakė pradėję W.Priklopilo paiešką. N.Kampusch jau tuomet žinojo, kad jis nusižudys. Merginos nuojauta pasiteisino. Tos pačios dienos vakarą jos pagrobėjas šoko po važiuojančiu traukiniu. N.Kampusch šią naujieną sužinojo Vienos viešbutyje.

"Sužinojusi tai, pakėliau galvą ir pažiūrėjau pro langą. Paukščių pulkas pakilo nuo pievos į dangų. Saulė leidosi, maudydama pievas šiltoje šviesoje, – prisiminimų pabaigoje rašo N.Kampusch. – Giliai įkvėpusi ištiesiau rankas. Šilumos ir saugumo jausmas perėjo man per kūną iš pilvo iki pat pirštų galiukų. Galvoje buvo taip lengva. Wolfgango Priklopilo nebebuvo. Viskas buvo baigta. Aš tapau laisva."