Iš Airijos į Lietuvą parvilios galimybė dirbti sau

Nors gyvenimas Airijoje aprūpintas, Gintaras, Eva ir Aistė Žekiai ketina sugrįžti į Lietuvą. Jie jaučiasi pakankamai subrendę kurti čia savo verslą – gamins ir prekiaus gaminiais iš granito bei marmuro.

Kai vis daugiau lietuvių, ieškodami geresnio gyvenimo, skrenda ir važiuoja į Airiją, ketverius metus šioje šalyje gyvenantys Gintaras ir Aistė Žekiai planuoja susikrauti lagaminus ir sugrįžti į Lietuvą. Nors mažame Airijos miestelyje Galvėjuje auga jų dukrytė Eva, abu turi darbą, keletą draugų, nuomojasi puikų namą, vis dažniau ir dažniau Aistės ir Gintaro mintys – gimtoje šalyje. Jie žino, kad žmonės visur yra visokie, tačiau pagaliau apsisprendė gyventi ten, kur artimieji ir bendraminčiai – Lietuvoje.

„Planuojame grįžti ir pradėti savo verslą. Dabar pats tinkamiausias momentas. Vėliau grįžus vėl reikėtų dirbti kam nors ir ne sau uždirbti pinigus. Gana.“, – savo laiškuose dienraščiui „Klaipėda“ atviravo lietuvių šeima.

Prižiūrėjo kiaules

Pora prisimena, kad gyvenimo Airijoje pradžia buvo labai sunki. Gavę darbo leidimus, jie atvyko dirbti į kiaulių fermą. Gyveno kaime, gavo namą, už kurį nereikėjo mokėti.

„Ir dabar prisiminimai apie tą vietą labai niūrūs. Kažkokia klaiki vieta, o darbas dar siaubingesnis. Mums, niekada iki tol nemačiusiems kiaulės, kvapas kiaulidėse taip rietė nosį, kad pykino.

Vėliau šlykštėjimasis praėjo ir darbas tapo darbu“, - neslėpė Žekiai.

Ilgainiui šeima priprato prie naujos aplinkos, įvertino darbo privalumus ir svarbiausia – atlygį. Dvejus metus kiaulių fermoje jie dirbo, kad galėtų įgyvendinti kai kurias savo svajones. Pradžioje jiems net išsirinkti maistą buvo sudėtinga – ilgėjosi pieno, varškės, kefyro, o dabar grįžę į Lietuvą atostogauti, ilgisi airiškų dešrelių.

Žekiai sako, kad pagrindinė priežastis išvažiuoti iš Lietuvos buvo noras užsidirbti pinigų. Susituokus, kai buitis buvo sutvarkyta, abu turėjo neblogus darbus už nedidelę algą, gyventi tapo nuobodu. Žekiai ieškojo alternatyvos sėsliam gyvenimui. Per įdarbinimo agentūrą susirado darbą Airijoje. Planavo padirbėti metus, užsidirbti ir grįžti. Grįžimą atidėliojo metams, vėliau - dvejiems. Airijoje gimė dukra Eva, planai keitėsi.

Kilti nėra kur

Kai pora sužinojo, kad laukiasi vaiko, svarstė, ar grįžti namo. Šią žinią džiugiai sutiko ir fermos šeimininkas, ir kiti darbininkai, todėl jie nusprendė likti. Dabar A.Žekienė mano, kad išgyventi tą pakankami sudėtingą laikotarpį jiems padėjo abipusė meilė ir laimė patirti harmoniją tarp dviejų žmonių.

„Tokia jau mūsų natūra – visur galime susikurti jaukią aplinką ir neleidžiame sau jaustis nelaimingais“, - tikino A.Žekienė.

Dveji metai sunkaus darbo kaime leido jiems susitaupyti ir „išplaukti į platesnius vandenis“. Pora išsirinko mieliausią širdžiai Airijos miestą, vyras internetu ilgai ieškojo tinkamo, geresnio darbo. Kai kraustėsi, buvo išsinuomoję namus, o vyras – susiradęs darbą.

Gintaras Žekys dabar vienoje kompanijoje dirba produkcijos vadybininku, tačiau daugiau kilti karjeros laiptais nebėra kur. Pati A.Žekienė nesėkmingai mėgino ieškoti darbo pagal Lietuvoje įgytą režisierės specialybę. Dabar jų dukra Eva eina į darželį, o pati Aistė kartais jame gauna ir darbo – padeda auklėtojai. Vakarais, iš darbo grįžus vyrui, A.Žekienė eina dirbti į šalia namų įsikūrusio viešbučio barą. Keturias valandas kas vakarą padavėja dirbanti moteris džiaugiasi, kad gauna ne tik atlyginimą – airiai negaili gerų arbatpinigių simpatiškai užsienietei.

Tingumas - neįtikėtinas

Juokaudama A.Žekienė pasakojo, kad Airijoje net nėra žemės ūkio. Kadangi airiai tinginiai, laiko tik avis ir karves mėsai, kad melžti nereikėtų. Paleidžia gyvulius į ganyklą, o jie ištisus metus ganosi – žolė čia žaliuoja visais metų laikais.

A.Žekienės pažįstami lietuviai dažniausiai dirba viešbučiuose, baruose, greito maisto restoranuose, grybų šiltnamiuose, statybose, valytojais. Ji tikino, kad susirasti nuolatinį darbą Airijoje ne taip ir paprasta. Laikiną – prašom: sezono metu susirasti valytojo darbą galima bet kuriame viešbutyje. Pati A.Žekienė į 30 skirtingų firmų išsiuntė savo CV, o atsakymą gavo iš trijų ir tik po trijų mėnesių. Pasak jos, situacija tik dar kartą patvirtino airių įpročius: tingėti, vėluoti, neįsipareigoti ir netesėti žodžio. Vis dėlto Žekiai tikino, kad nors airiai ir neįtikėtinai tingūs žmonės, jie geri ir nuoširdūs – blogo linkinčių nesutiko.

Dirbti reikia

G.Žekys sakė, kad ir dabar nesijaučia labai vertinamas. Po septynerių metų studijų universitete Lietuvoje svečioje šalyje teko dirbti ir juodą darbą. Patys airiai, baigę vos poros mėnesių kursus, gauna kur kas „švaresnį“ darbą. Vyro manymu, Lietuvoje turint gerą išsilavinimą galima pasiekti daugiau, tačiau Airijoje ir už „juodą“ darbą atlyginimas didesnis.

Pasak G.Žekio, planuojantiems vykti į Airiją prieš išvažiuojant reikėtų susitaupyti bent du tūkstančius eurų. Pragyvenimas čia brangus, o jei dar nėra pažįstamų, pas kuriuos galima apsistoti, kol susirasi darbą – išlaidų dar padaugėja. Prieš kraunantis lagaminus, G.Žekys rekomendavo darbą susirasti dar Lietuvoje. Internete, tinklalapiuose www.fas.ie, www.recruitireland.com paieškojus galima atrasti patrauklių darbo pasiūlymų. Gavus kontraktą su darbo sąlygomis, jei darbdavys pasirūpina ir gyvenamuoju plotu, gerai suskaičiavus pajamų ir išlaidų santykį, galima važiuoti.

G.Žekys pabrėžė, kad Airijoje moka gerai, tačiau ir dirbti turi be jokių pertraukėlių poilsiui – pinigus reikia užsidirbti. Vyras prisiminė, kad buvo labai nustebęs, kai į Lietuvą grįžęs atostogauti pamatė, jog net prekybos tinklų pardavėjos dirba vangiai, neskubėdamos, o šalia jų išsirikiavusios eilės. Lietuvoje, jo manymu, dar veikia formulė – kiek moka, taip ir dirbu. Pasak jo, Airijoje pardavėjos sukasi kaip bitės.

Kankina ilgesys

G.Žekys įsitikinęs, kad lietuvius grįžti į Lietuvą vilioja ne materialūs dalykai. Dažniausiai jie ilgisi tikrųjų draugų, artimųjų, giminių. Airijoje labai sunku surasti bendraminčių, su kuriais gali lygiaverčiai bendrauti, o bendravimo trūkumas ilgainiui ima „spausti smegenis“. Nors ir nesiskundžia gyvenimu svetur, Žekiai beprotiškai ilgisi bendravimo su Lietuvoje likusiais draugais, svajoja apie ilgą pasisėdėjimą gamtoje, apie pasikaitinimą pirtelėje. Kaip „Klaipėdai“ sakė A.Žekienė, ketveri metai toli nuo Lietuvos juos subrandino ir užgrūdino.

„Airijai dėkingi esame už tai, kad ji mums aplaužė sparnelius ir išmokė kitaip gyventi. Išmokome realizmo. Dabar žinome, kaip sunkiai reikia dirbti ir taupyti, kad galėtume atostogauti, važinėtis naujesne mašina, vieni nuomotis puikų namą mieste, kurį patys ir išsirinkome“, – sakė lietuviai.

Pasak A.Žekienės, Galvėjus, miestas ant Atlanto vandenyno kranto, kažkuo primena Klaipėdą. Žekiai labiausiai mėgsta jo senamiestį bei vandenyno pakrantę. Prie gyvenimo Airijoje jie jau priprato. Net nebesistebi, kad airės labai neskoningai rengiasi, o ir vyrai „puošiasi“ tik nauju sportiniu kostiumu.

Sekasi gyventi

A.Žekienė svarstė, kad jiems gerai būtų bet kurioje pasaulio šalyje, tačiau vis tiek norisi grįžti ten, kur gimė.

„Galbūt mus lydi sėkmė, o gal iš tikrųjų sėkmę lemia tai, kad į gyvenimą žiūrime atsakingai. Mums ir Lietuvoje gerai gyventi, ir čia. Neužsiimame jokiomis aferomis, nesikišame į kitų gyvenimus ir nemėgstame, kai kišasi į mūsų. Mylime savo šeimą, tėvus, draugus, ilgimės užgyventų draugų, tausojame tai, ką turime, ir gyventi sekasi“, - sakė A.Žekienė.