Pasauliui delsiant imtis bendro veiksmų plano prieš džihadistus, problemos sprendimo turi imtis islamiškosios valstybės – kad „Islamo valstybė“ būtų įveikta, tikrasis islamas pats turėtų persitvarkyti pasauliniu mastu, LRT RADIJUI sako Pietų Kalifornijos universiteto profesorius Patrickas Jamesas. „Visiškai palaikau Baracką Obamą, kuris sako, kad ekstremistų veikla turi būti nuolat aktyviai smerkiama didžiųjų islamiškų valstybių. [...] Kovoje su terorizmu sprendimas slypi ne Vakaruose – atsakymą turi islamiškasis pasaulis. Jį sudarančios valstybės negali apsimesti, kad joms šis klausimas neaktualus“, – tvirtina karinių konfliktų ir geopolitikos analitikas.

Priimta istorinė sutartis

Humanitarinė krizė, karas, diktatorius, sukilėliai, „Islamo valstybė“, ekstremizmas, pabėgėliai, oro antskrydžiai. Visos šios ir daugybė kitų sąvokų telpa viename žodyje – Sirija. Nuo pilietinio karo šalyje pradžios 2011 m. skaitėme šimtus antraščių, politinių analizių, interviu, pasaulio įtakingųjų pareiškimų apie kintančią padėtį Artimuosiuose Rytuose.

Per penktus metus trunkantį karą žuvo per 250 tūkst. žmonių, namus prievarta paliko apie 12 mln. – maždaug pusė Sirijos gyventojų. Dar šiais metais, milijonui pabėgėlių užplūdus Europą, karo pasekmes pajuto net tie, kurie iki šiol tragediją stebėjo tik žiniasklaidos kanalais.

Gruodžio 18 d. Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją, kuria tarptautinė bendruomenė pradeda taikos procesus Sirijoje. Dalis žiniasklaidos šią sutartį jau vadina istorine arba nauju atskaitos tašku šiame konflikte. Kodėl?

Bendro tarptautinio susitarimo, kaip suvaldyti kasdien vis aštrėjančią situaciją, nebuvo nuo pat konflikto pradžios. Sirijos prezidentą Basharą al-Assadą visą laiką palaikė Iranas ir Rusija. O JAV, Turkija ir Persijos įlankos šalys siekia jį nušalinti. Skirtingi šalių interesai iki šiol neleido imtis priemonių paliauboms užtikrinti.

Šįkart vieningai nuspręsta: taikos Sirijoje turi būti siekiama. JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry apie tai pranešė iškart po JT Saugumo Tarybos posėdžio. Jo teigimu, visos suinteresuotos šalys sutarė dėl principų, kurių laikantis bus galima judėti į priekį, ir dėl laikotarpio, per kurį jie bus įgyvendinti. Be to, pritarta Ženevos komunikatui, pagal kurį visų šalių sutarimu bus steigiama laikinoji vyriausybė, turėsianti visus įgaliojimus Sirijoje pradėti reformas.

„Šalyje taip pat turi būti įgyvendinama konstitucinė pertvarka. Tam numatėme šešis mėnesius. Per 18 mėnesių šalyje turi būti surengti rinkimai. Taigi per pusmetį įkurta pereinamoji vyriausybė turės dar metus, kad galėtų surengti balsavimą. Taip pat siekiama paliaubų, kurios priklausys nuo visų pusių pastangų pradėti derybas, spręsti pabėgėlių problemą ir humanitarinę krizę Sirijoje“, – kalbėjo J. Kerry.

Kaip atskirti nuosaikiuosius sukilėlius ir ekstremistus?

Tokioms ambicijoms pritarė visos 15 JT Saugumo Tarybos narės. Tačiau, pasak kritikų, susitarimas turi spragų, kurių pagrindinė – miglotas dabartinio Sirijos prezidento likimas. Juk vieni nori jį matyti nušalintą, kiti – toliau vadovaujantį šaliai, nors būtent dėl jo sukilėlių priešpriešos, pilietinis karas ir prasidėjo.

Dėl vadinamosios pereinamosios vyriausybės įkūrimo pagal JT rezoliuciją turi derėtis kovojančios pusės, išskyrus „Islamo valstybę“. B. al-Assado nuvertimo siekiančios Sirijos opozicijos gretose yra nemažai fundamentalių pažiūrų kovotojų, kurie neturėtų būti sodinami prie derybų stalo. Čia kyla dar viena problema. Kaip atskirti vadinamuosius nuosaikiuosius sukilėlius ir ekstremistus?

Pietų Kalifornijos universiteto profesorius, karinių konfliktų ir geopolitikos analitikas Patrickas Jamesas abejoja susitarimo perspektyvomis. „Apibūdinkite, kas yra ta vadinamoji nuosaikioji pusė. Visų pirma, žmonės čia, Amerikoje, nežino kur yra Sirija, jie jos rasti žemėlapyje nesugebėtų. Ir tik labai gerai su situacija susipažinę asmenys turi ir tai tik iš dalies susidarytą nuomonę, ką reiškia nuosaikiosios grupuotės Sirijoje“, – pastebi jis.

P. Jameso žodžiais, kažkada JAV metų metus rėmė Afganistane veikusią grupuotę, kuri vėliau tapo Talibanu ir rėmė „Al-Qaedą“, 2001 m. surengusią teroro išpuolius Amerikoje: „Taip, mes kažkada rėmėme šiuos žmones. Taigi pradėti remti grupuotę, argumentuojant „o, juk jie nuosaikūs“, yra labai neatsakinga, nes daugeliu atveju neaišku, kuo ta grupuotė taps vėliau. Jos visos palaikys tavąsias idėjas, jei už tai mainais pasiūlysi ginklų. Dar kartą: a) kas gi yra tie „nuosaikieji“? b) ar kas nors tikrai nuoširdžiai tikisi, kad JAV rems kažką, kas vėliau gali atsisukti prieš pačius amerikiečius? Labai tuo abejoju.“

Susitarimas turi daugybę trūkumų

Davido Sangerio ir Somini Senguptos analizėje leidinyje „The New York Times“ akcentuojama, kad susitarimas „teikia vilties, tačiau kartu turi daugybę trūkumų“, kurių dauguma susiję su tarptautinės bendruomenės ambicijų įgyvendinimu. Keliamas klausimas: jei paliaubos ir būtų pasiektos, kas prižiūrėtų, kaip jų laikomasi?

Iš dalies tą galėtų padaryti JT stebėtojai, tačiau karo veiksmai tokie chaotiški, kad čia būtų sudėtinga nubrėžti aiškias paliaubų zonos ribas – grėsmė kiltų patiems stebėtojams.

Reikia nepamiršti, kad visos Sirijoje kovojančios pusės turi bendrą priešą – „Islamo valstybę“. Politikų teigimu, paliaubos padėtų visiems sukoncentruoti dėmesį į džihadistus ir juos įveikti. Tačiau, pasak „The New York Times“, abejonių kyla ir čia: kaip reikės nuteikti sukilėlius kovoti su „Islamo valstybe“, jei šie nebus tikri, kad kitas jų priešas – B. al-Assado režimas – ir toliau liks valdžioje? O jeigu, pasak leidinio apžvalgininkų, paliaubos ir būtų įgyvendintos, kas užtikrins, kad naujoji Sirijos valdžia bus tvirta ir neleis įsitvirtinti islamo ekstremistams, kaip kad anksčiau buvo Libijoje, Irake ir Afganistane?

Karinių konfliktų analitikas profesorius P. Jamesas sako, kad didžiosios šalys dėmesį turėtų skirti civilių saugumui. Jo nuomone, užuot puoselėjus viltis įkurti kažkokią „popieriuje“ egzistuojančią vyriausybę, kuri realybėje neturės jokios galios, reikėtų kalbas pakreipti ta linkme, kad būtų siekiama steigti saugias zonas tiems, kuriems nuolat gresia pavojus, taip pat – pabėgėliams, su kuriais jau niekas nebežino, ką daryti.

„Dabar mes Vakaruose turėtume būti ypač susirūpinę dėl to, kad į mūsų šalis kartu su pabėgėliais gali patekti ir fanatikai. Kalbos apie pereinamąją valdžią tik blaško dėmesį, kuris galėtų būti sutelktas siekiant užtikrinti žmonių saugumą. Visa energija ir pinigai, kurie bus nukreipti vadinamajai pereinamajai valdžiai, galėtų būti panaudoti sukurti saugias zonas civiliams Sirijoje“, – įsitikinęs P. Jamesas.

Rusija taikos Sirijoje nesiekia

Politikos apžvalgininkas Julianas Borgeris britų dienraštyje „The Guardian“ taip pat skeptiškai vertina Sirijos taikos rezoliuciją. Pasak jo, niekas negali užtikrinti, kad Damasko režimas pasirodys derybose dėl paliaubų ir konstitucinės pertvarkos. Tą nebent iš dalies galėtų užtikrinti B. al-Assado sąjungininkų – Rusijos ir Irano – spaudimas. Tačiau ir tokiu atveju neaišku, ar kompromisas su opozicija būtų rastas. Vis dėlto apžvalgininkas teigia, kad praėjusios savaitės susitarimas padidino galimybes taikai įsivyrauti.

Kalbant apie Rusiją, reikėtų prisiminti visai nesenus įvykius. Tarptautinė nevyriausybinė žmogaus teisių gynimo organizacija „Amnesty International“ neseniai pranešė, kad per rusų aviacijos antskrydžius bombarduoti gyvenamieji rajonai, žuvo šimtai civilių.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo ruožtu kiek anksčiau perspėjo, kad, esant reikalui, gali dislokuoti dar daugiau karinės technikos: „Matome, kaip veiksmingai dirba mūsų lakūnai ir žvalgybos pareigūnai, kaip veiksmingai jie derina savo veiksmus su kitomis pajėgomis – armija, laivynu ir aviacija, kaip naudoja moderniausią ginkluotę. Noriu pabrėžti, kad tai nėra visi mūsų pajėgumai – tai, ką naudojame, tikrai nėra viskas, ką turime. Turime daugiau karinių priemonių ir jas naudosime, jei reikės.“

P. Jameso teigia, kad Rusija taikos Sirijoje nesiekia, ir mano, kad reikia uždarų derybų, kurios būtų paremtos „realpolitik“ nuostatomis. „Užtenka Johną Kerry siuntinėti į užsienį užsiimti beprasmėmis derybomis. Daug logiškiau būtų pradėti gelbėti žmonių gyvybes. JAV turi puikią kariuomenę, kuri galėtų steigti saugias zonas civiliams, – pabrėžia profesorius. – V. Putinas galėtų būti patikintas, kad nemėginsime atsikratyti B. al-Assadu. Jis soste gali likti nors ir ateinančius 500 metų, jei ras būdą šitiek laiko gyventi. Mes tik norime sustabdyti žudynes. Amerikos visuomenę tai įtikintų, kad mes nesiruošiam kariauti su rusais, o V. Putinui taip pat pasiųstume žinią, kad jo žiaurumų netoleruosime. Taigi rinkčiausi aktyvią gynybą – tam turime pažangiausią kariuomenę pasaulyje.“

Kovoje su terorizmu sprendimas slypi ne Vakaruose

Kaip jau minėta, visos šalys – tiek JAV, tiek Rusija, tiek Sirija ir kitos Artimųjų Rytų kaimynės – siekia „Islamo valstybės“ sunaikinimo. P. Jamesas sako, kad, šalims delsiant imtis bendro veiksmų plano prieš džihadistus, problemos sprendimo turi imtis islamiškosios valstybės. Analitiko nuomone, kad „Islamo valstybė“ būtų įveikta, tikrasis islamas pats turėtų persitvarkyti pasauliniu mastu.

„Šiuo atveju visiškai palaikau Baracką Obamą, kuris sako, kad ekstremistų veikla turi būti nuolat aktyviai smerkiama didžiųjų islamiškų valstybių. Neužtenka pasakyti, kad „Islamo valstybė“ yra labai bloga, jie labai negražiai elgiasi, – turi būti imamasi griežtos retorikos ir griežtų veiksmų. Toks virsmas gali užtrukti dešimtmečius, o gal ir šimtmečius. Kovoje su terorizmu sprendimas slypi ne Vakaruose – atsakymą turi islamiškasis pasaulis. Jį sudarančios valstybės negali apsimesti, kad joms šis klausimas neaktualus“, – tvirtina P. Jamesas.

Nepaisant skepticizmo, tiek politikai, tiek žiniasklaida teigiamai vertina tarptautinės bendruomenės pastangas nutraukti penktus metus besitęsiantį karą. Ar tai tik tuščios viltys, ar reali galimybė žengti reikšmingą žingsnį sprendžiant didžiausią humanitarinę krizę nuo Antrojo pasaulinio karo laikų? Tą parodys visų suinteresuotų pusių ambicijos.